Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Kaip tave pažinti?
Indų sanjasinas gyveno netoli Sai Babos. O Sai Baba gyveno mečetėje. Niekas nežinojo, kas jis iš tikrųjų yra, ar jis yra induistas, ar musulmonas. Nieko nežinoma tikro apie tokius žmones. Jei kas nors pasiteiraudavo apie tai, jis tiesiog juokdavosi, bet juokas nieko nesako, išskyrus tai, kad teirautis yra kvaila.
Būdamas induistinis sanjasinas, jis negalėjo gyventi mečetėje, taigi jis gyveno šventykloje už kaimo. O jis mylėjo ir dievino Sai Babą. Jis buvo labai artimas jam. Taigi kiekvieną dieną jis virdavo Sai Babai valgį ir nešdavo į mečetę maitinti jį, po to grįždavo į savo šventyklą ir valgydavo pats.
Vieną dieną Sai Baba pasakė jam: „Kodėl tu eini tokį ilgą kelią kiekvieną dieną? Tu gali mane pamaitinti savo gyvenamojoje vietoje, kadangi aš praeinu pro tavo vietą keletą kartų.“ Sanjasinas nustebęs pasakė: „Jūs iš tikrųjų praeinate pro mano gyvenamąją vietą? Aš niekad nemačiau jūsų praeinančio.“ Sai Baba tuomet pasakė: „Tu turi stebėti atidžiai, aš praeinu pro tavo šventyklą keletą kartų per dieną. Rytoj aš eisiu pro ten, tu gali mane pamaitinti ten, tau nereikia čia ateiti.“
Kitą dieną induistų vienuolis išvirė maistą ir laukė ateinant Sai Babos. Jis laukė pakankamai ilgai, bet šis vis nepasirodė. Vienuolis sunerimo, kadangi jau buvo antra valanda po pietų. Jis galvojo, kad Sai Baba tikriausiai alkanas kaip ir jis pats, jis paėmė maistą ir nuėjo į mečetę. Jis pasakė Sai Babai: „Aš laukiau, laukiau jūsų, bet jūs neatvykote.“ Sai Baba pasakė: „Aš buvau pas jus šiandien, bet jūs išgrūdote mane ir nuėjote šalin.“ Sanjasinas pasakė: „Ką jūs sakote, aš jus nuvijau? Tik šuo buvo pasirodęs.“ Sai Baba pasakė: „Tai buvau aš.“ Dėl to induistų sanjasinas labai nuliūdo ir apsiverkė. Po to jis pasakė: „Koks aš buvau kvailas, jūs atėjote pas mane, aš negalėjau jūsų pažinti. Aš neapsižiopsosiu rytoj.“
Bet sanjasinas jo vėl nepažino, nors Sai Baba aplankė jį. Jeigu jis būtų atėjęs šuns pavidalu, vienuolis būtų atpažinęs. Bet šį kartą jis buvo raupsuotasis ir sutiko vienuolį gatvėje. Vienuolis pasakė raupsuotajam:
„Eik šalin nuo mano kelio. Aš nešu maistą Sai Babai, taigi traukis!“ Raupsuotasis šyptelėjo ir pasitraukė.
Tą dieną vienuolis irgi palaukė Sai Babos iki antros valandos. Ir po to jis nuskubėjo į mečetę. Kaip ir anksčiau jis pasakė Sai Babai: „Jūs vėl neužsukote; aš laukiau jūsų bet kokio.“ Sai Baba pasakė: „Aš buvau šiandien pas jus taip pat, bet jūsų proto jūra yra nerami, ji tiek daug raibuliuoja, kad jūs negalėjote pažinti manęs taip pat, kaip ir kitomis dienomis. Jūs suvirpėjot. Šiandien raupsuotasis buvo užsukęs pas jus, bet jūs pasakėte jam pasitraukti į šalį. Ar nekeista, kad kai aš ateinu pas jus, jūs mane išvejate, o po to ateinate čia ir skundžiatės, kad aš nebuvau užsukęs?“
Sanjasinas pradėjo verkti ir pasakė: „Kokia nelaimė, kad aš negaliu jūsų pažinti!“ Sai Baba pasakė: „Kaip jūs galite mane pažinti kitais pavidalais, jei jūs nepažįstate manęs realiai.“
Vieno realybės blyksnio pakanka, kad klaidos liautųsi. Jei kartą jūs žvilgtelėjote į Dievą, tuomet yra tik Dievas ir daugiau nieko. Šis blyksnis yra įmanomas tik tuomet, kai viskas jūsų viduje tylu ir ramu. Ir tuomet nekyla jokio klausimo. Tuomet viskas yra jis. Tuomet mintys, jautimai, troškimai, viskas yra jis. Tuomet viskas, kas gyva ir negyva, yra jis.
