Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Mergina ir paukštis
Vieną kartą gyveno paukštis. Jis puikavosi dviem tobulais sparnais ir žvilgančiomis, spalvomis, nuostabiomis plunksnomis. Trumpai tariant, jis buvo sukurtas laisvai sklęsti danguje, teikti džiaugsmą visiems, kas jį mato.
Vieną dieną moteris pamatė tą paukštį ir įsimylėjo. Ji stebėjo jo skrydį iš nuostabos pražiojusi burną, jos širdis daužėsi, akys žėrėjo iš susižavėjimo. Ji pakvietė paukštį skristi kartu, ir juodu keliavo dangumi jausdami tobulą harmoniją. Ji žavėjosi, garbino ir dievino tą paukštį.
Bet paskui ji pagalvojo: jis gali įsigeisti aplankyti tolimuosius kalnus. Ir ji išsigando, kad niekada nieko panašaus nepajus kitam paukščiui. Ir ji ėmė pavydėti paukščiui jo gebėjimo skristi.
Ir pasijuto vieniša.
Ji pagalvojo: "Aš paspęsiu spąstus. Kai kitą kartą paukštis pasirodys, jis daugiau nebeišskris".
Paukštis, kuris taip pat buvo įsimylėjęs, sugrįžo kitą dieną, pateko į spąstus ir buvo patupdytas į narvą.
Ji žiūrėjo į paukštį kiekvieną dieną. Štai jis, jos aistros objektas, ir rodė jį savo draugėms, kurios sakė: "Dabar tu turi viską, ko tik gali norėti". Tačiau prasidėjo vykti keisti pokyčiai: dabar, kai ji turėjo paukštį ir jai nebereikėjo jo siekti, ji prarado susidomėjimą. Paukštis, negalintis skraidyti ir išreikšti tikrosios savo gyvenimo prasmės, pradėjo nykti, jo plunksnos neteko blizgesio; jis darėsi bjaurus, ir moteris nebekreipė į jį dėmesio, tik palesindavo ir iškuopdavo narvelį.
Vieną dieną paukštis mirė. Moteris pajuto siaubingą liūdesį ir visą laiką galvojo apie jį. Bet ji neprisiminė narvelio, ji galvojo tik apie tą dieną, kai pamatė jį pirmą kartą, laimingą, sklendžianti tarp debesų.
Jeigu ji būtų pažvelgusi giliau į save, būtų supratusi, kad ją jaudino paukščio laisvė, jo plazdančių sparnų energija, o ne fizinis jo kūnas. Be paukščio jos gyvenimas prarado prasmę, ir Mirtis pasibeldė į jos duris. "Kodėl tu atėjai?" - paklausė ji Mirties. "Kad galėtum dar kartą skristi su juo danguje, - atsakė Mirtis. - Jeigu būtum leidusi jam ateiti ir išeiti, būtum jį dar labiau mylėjusi ir juo žavėjusis, dabar tau reikia manęs, kad vėl jį atrastum".
Autorius: Paulo Coelho - Vienuolika minučių
