Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Palatos draugai
Ligoninėje vienoje palatoje gulėjo du sunkūs ligoniai. Vienas gulėjo prie lango, o kito lova buvo prie pat durų.
-Kas ten matosi per langą? - kartą paklausė tas, kuris gulėjo prie durų.
-O! - gyvai atreagavo pirmasis. - Aš matau dangų, debesis, panašius į fantastiškiausius gyvūnus, ežerą ir mišką tolumoje.
Ilgainiui kiekvieną dieną gulintis prie lango ligonis pasakodavo savo palatos draugui apie tai, ką matė už lango. Jis pasakodavo apie valtį, žvejus, grįžtančius su dideliu laimikiu, apie ant kranto žaidžiančius vaikus, apie įsimylėjėlis, kurie laikėsi susikibę rankom ir nenuleido vienas nuo kito spindinčių akių.
Tuo metu, kai jis pasakodavo apie už lango atsiveriančius nuostabius vaizdus, jo kaimyną palaipsniui užvaldė nesuvokiama neapykanta. „Taip nesąžininga, - galvojo jis. - Už kokius tokius nuopelnus būtent jį paguldė prie lango, o ne mane. Už ką aš esu priverstas spoksoti į šias purvinas duris, su apsilupusiais dažais, kai tuo tarpu jis mėgaujasi tuo puikiu vaizdu už lango?"
Vieną kartą prie lango gulintį ligonį pagavo nevaldomas kosulio priepuolis ir jis pradėjo dusti. Drebančia ranka jis mėgino pasiekti seselės iškvietimo mygtuką, tačiau dėl baisaus kosulio jam pritrūko jėgų net pakelti ranką. Palatos kaimynas viską matė. Jis tą pačią akimirką galėjo paspausti savąjį pagalbos mygtuką. Tačiau to nepadarė.
Po kurio laiko pirmasis nutilo ir išsitiesė savo lovoje.
Kai jis buvo išneštas, kaimynas paprašė seselės, kad dabar jį perkeltų į lovą prie lango.
Seselė įvykdė ligonio prašymą, perklojo lovą ir padėjo jam persikelti į pirmojo ligonio vietą. Įsitikinusi, kad ligoniui patogu, ji pasisuko išeiti. Tik staiga ją sustabdė kupinas nuostabos ligonio šūksnis:
-Kaip gi taip! Už lango tik aklina pilka siena! O tas, kur numirė, pasakojo man, kad mato mišką, ežerą, debesis, žmones... Kaip gi jis galėjo visą tai matyti per šį langą?
-Seselė liūdnai nusišypsojo ir tarė:
-Jis apskritai nieko negalėjo matyti. Jūsų amžiną atilsį kaimynas buvo aklas.
Istorijos moralas: Tikrąsias gyvenimo vertybes suprantame tuomet, kai jų netenkame. Ir neskubėkime daryti to, dėl ko paskui galime gailėtis visą likusį gyvenimą.
Reikia nuo kažko pasitraukti,
kad galėtum prie kažko prieiti.
(Justinas Marcinkevičius)
Rekomenduojame :
Seminarai ir kursai:
