Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Leisk būti
Smagus dalykėlis ta mokykla.
Jis atsisėdo į rudą kvadratinį šuolą - tokį patį rudą kvadratinį šuolį, kaip ir kiti suolai - ir pagalvojo, kad šis galėtų būti raudonas.
Klasė taip pat buvo kvadratinė ir ruda. Kaip ir visos kitos klasės. Ankšta ir nejauki.
Ištiesęs kojas, nuolat stebimas mokytojos, suglebusioje rankoje jis nenorėjo laikyti nei pieštuko, nei kreidos.
Paskui turėjo rašyti skaičius. Šie jam apskritai nieko nereiškė. Buvo blogesni už raides, kurios, jei jas sujungsi, gali tapti kažkuo...
Skaičiai buvo susigūžę, kvadratiniai. Jis jų nekentė.
Tuomet priėjo mokytoja. Ji liepė ryšėti kaklaraištį, kaip ir kiti berniukai. Jis atsakė kaklaraiščių nemėgstąs. Mokytoja pareiškė, kad tai niekam nerūpi.
Paskui jie piešė. Jis viską nuspalvino geltonai, nes tokį įspūdį jam darė rytas. Ir tai buvo nuostabu.
Mokytoja priėjo ir pažiūrėjo į jo paveisklį.
- Kas tai? - tarė ji. - Kodėl nepieši ko nors tokio, ką piešia Kenas? Argi ne gražu?
Tiek klausimų.
Motina jam nupirko kaklaraištį. Nuo tos dienos jis visuomet piešdavo lėktuvus ir raketas - kaip ir visi.
Ištrauka iš rašinio „Apie mokyklą", kurį dvyliktokas įteikė anglų kalbos mokytojai Redžinoje, Saskačevano krašte. Nors nėra žinoma, ar mokinys šj darbą rašė pats, užtat aišku tai, kad po dviejų savaičių jis nusižudė.
Moralas: Leisk sau būti savimi, o kitam kitu....
