Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Alkoholis ir kiti „džiaugsmai“
Viena didžiausių problemų Lietuvoje ir pasaulyje yra alkoholis. Bernardinai.lt svetainėje skelbė, kad pagal alkoholio suvartojimą esame pirmoje vietoje ES. Ir tos epidemijos mastai vis auga. 2003 metais vienam suaugusiam žmogui teko 10,2 litro gryno alkoholio, o 2007-aisiais - jau 14. Tad ir pažiūrėkime, ką galėtume padaryti, kad suvaldytume šį baisų nuopuolį.
Aptariant kalbėjimo dėsnius, atradome, kad tyčiotis iš kito žmogaus iš pradžių gali būti labai malonu ir juokinga. Nesveiku būdu patenkini savo savigarbos poreikius. O tikrovę dėl to, kad žudai kito dvasinį kūną, paslepi nuo savęs po beprotiško juoko užsklanda. Kitas sielos degradacijos etapas yra tuomet, kai žmogus pradeda tyčiotis iš savęs paties. Ir, tikėsite tuo ar ne, patiria nemažą pasitenkinimą.
Psichologams ši idėja neturėtų pasirodyti visiškai svetima. Jie seniai pastebėjo, kad kuo labiau žmogus savęs nemyli, tuo labiau jam būdingas destruktyvus elgesys. Jonas Henrikas Rapalis išleido puikią knygutę apie alkoholinimo kultūrą. Ją man ir padovanojo vieno televizijos filmavimo metu. Deja, šios knygelės neišsaugojau, o ir internete jos pavadinimo nepavyko rasti. Tačiau ši svarbi knygelė man atvėrė akis, kad tautos alkoholinimasis nevyksta šiaip sau, nedarniai, o yra sudėtinė mūsų bendrosios kultūros dalis. Jis aptaria mūsų švenčių tradicijas, vyriškumo sampratą ir parodo, kaip alkoholi kultūra įsismelkia į mūsų kolektyvinę sąmonę. Pavyzdžiui, iš pradžių žalias jaunimas turi būti „prirašytas" vyresnių darbuotojų kolektyve. Autorius pasakoja, kad sovietiniais laikais statybose naujas vaikinas pirmąjį atlyginimą turėdavo skirti pragėrimui.
Būdavo norma „pavaišinti" savo vyresnius „draugus". Manau, nereikia net sakyti, kad išgeriantis vyras sulaukia daugiau panelių dėmesio. Jo gyvenimas pašėlęs, todėl įdomus ir iš pirmo žvilgsnio patrauklus.
Taip pat J. H. Rapalis atkreipia dėmesį, kad kelias į alkoholizmo liūną iš pradžių visuomet veda per patyčias iš jau tame kelyje pražuvusių girtuoklių. Jauniems vaikigaliams labai smagu gerti ir vaidinti prasigėrusius. Jei tik kas tokioje kompanijoje pradeda kalbėti ar ką nors daryti kaip alkoholikas, tuoj pat sulaukia draugužių juoko ir smagaus dėmesio. Girdime tą patį velnišką juoką, kuris blaiviam žmogui praneštų apie artėjančią pražūtį.
O įsilinksminusiems bepročiams tuomet kaip niekad smagu. Visi rėkia, bliauna ir staugia. Visi sau leidžia vis labiau pulti, o kiti skatina juokais ir ragina dar labiau palinksminti. Taip pamažu lūžta dar viena dvasinės gynybos siena - žmogui pradeda patikti, kai iš jo tyčiojasi. Tuoj pat prišoka „draugas", atkiša išgerti ir beria tau komplimentus dėl labai juokingų išdaigų. Protas vis labiau lydosi. Tau susidaro įspūdis, kad, tai darydamas, būsi visų mėgstamas.
Pamažu žmogus įpranta, kad save žeminti - lygu kitus prajuokinti ir gauti dėmesio. Kurį laiką tai veikia. Tačiau tam ateina galas. Pamažu „draugų" veidai surimtėja ir jiems tampa nebejuokingos tavo kvailystės. Tačiau yra ratas tų, kurie vis dar tave „gerbia" ir „supranta"; ir ten linksmybes galima tęsti. Tik jau nebėra gražių panelių, šėliojimo vietos tampa purvinos ir apšiurusios, o ir draugų veidai nebe tokie gyvybingi. Tačiau pasistengus - vis dar linksma. Po linksmybių - jau liūdniau, tačiau pasistengus ir vėl gali panirti į kvailystes.
Palengva vis labiau nyksta žmogaus gebėjimas elgtis oriai, blaivai mąstyti. Nebesugebama spręsti problemų. Protas įjunka į tą kvailumo būseną, ir dabar jau įvyksta negrįžtami procesai. Kaip lošėjo protas yra pririštas prie laimėjimo euforijos, taip ir alkoholiko protas yra pririštas prie kvailumo, baubimo, pasityčiojimo iš savęs ir kitų būsenos. Girdėjote, kaip kalba degradavęs girtuoklis? Atpažįstate tą guvų jaunuolį, kuris prieš daugelį metų leidosi į alkoholines linksmybes?
Dabar ši beprotiška proto būsena tampa vyraujančia, o laikinas proto prablaivėjimas yra nukrypimas nuo psichologinės pusiausvyros. Žmogus nebegali oriai elgtis, nes jam reikia kvailumo teikiamo adrenalino. Todėl jis greitai išsisuka nuo bet kokių rimtų kalbų ir pradeda blevyzgoti. Kuo skausmingesnė tema - tuo greičiau jis puola kvailioti ir iš savęs tyčiotis.
Knygos pabaigoje aptarsime bendrą asmenybės degradacijos procesą. Tačiau, jei jau taip toli nuėjome kalbėdami apie alkoholizmą, pateiksiu dėl alkoholio ar kitų žalingų įpročių patirto nuopuolio etapus:
0. Nulinis lygis - tai nulis alkoholio. Išgeriantys iš tavęs šaiposi ir visaip stengiasi, kad nejaukiai pasijaustum. Tačiau organizmas negauna jokių nuodų. 1. Čia yra „visuomenės pažiba", visų gerbiamas žmogus ir sektinas pavyzdys. Jis geria tik labai saikingai ir tik geriausius gėrimus. Jį pateikia kaip pavyzdį, kaip reikia „kultūringai" gerti. Susivaldantis, nepadauginantis, tik per šventes. Reklaminis paveiksliukas alkoholio gamintojams. 2. Tai inteligentiškas ir padorus žmogus, kuris, deja, retkarčiais kiek praranda saiką. Būna, išgeria per šventes per daug, pradeda kabinėtis prie blaivesnių svečių, prišneka ar pridaro ką nors kvailo. Vėliau dėl to nepatogiai jaučiasi. 3. Nuolat išgeriantis. Jau leidžia sau ir vienas „atsipalaidavimui" vakarais. Šiam visos šventės, progos ir linksmybės neatsiejamos nuo alkoholio. Jam atrodo normalu, vos atsiradus progai, „rauti protą". Visi žino: jei jis pradės gerti - tai gers iš peties. Kai išsiblaivo - juokiasi iš savo paties juokelių. 4. Priklausomybė. Žmogus įprato save kvaišinti ir nebemoka kitaip susigrąžinti geros savijautos. Negerti - diskomfortas, išgėrus - kvailumo būsena. Pradeda byrėti išorinis gyvenimas, sunku išlaikyti darbą ir šeimą. 5. Dvasios supuvimas. Kvailumo sąmonė tapo vyraujanti, žmogus nebegali nors kiek ilgiau išbūti rimtas. Vienintelis noras - kaip kuo greičiau ir giliau panirti į būseną, kai tyčiojiesi iš savęs. Prieš galutinai nugarmėdamas į bedugnę, jis daro viską, kad kuo daugiau kitų ten nusitemptų.
Aš tikiuosi, kad dvasinio nuopuolio proceso atskleidimas privers susimąstyti kur kas labiau nei moralizavimas apie sveikatą. Kaip žinote, vos tik susiduria fizinė ir dvasinė tikrovė, fizinė privalo iš karto trauktis. Pateikime alkoholio vartojimą kaip dvasinio nuopuolio procesą, kurio metu vis labiau tyčiojamasi iš savęs (ir kitų). Piktybiškas ar kvailysčių sujauktas protas nebeturės ką pastatyti priešpriešiais, nes tai tiesa.
Skyrelis iš Aurimo Guogos - "Sėkmingos tautos idėja" knygos.
