Džiaukitės gyvenimu dabar, ne rytoj

Kas yra laimės garantas? Grožis, pinigai, statusas, naujausias automobilis? Kur yra tiesiausias kelias į laimę? Nežinote, nes vis atidėliojate laimingą gyvenimą rytojui? Manote, rytoj būsite laimingesni, gražesni, turtingesni? Čia ir yra didžiausia mūsų klaida. Metas pradėti džiaugtis gyvenimu šiandien, teigia žurnalas "Shape".

Jūs tikrinate paštą šimtą kartų per dieną tam, kad atsakytumėte į du laiškus. Iki paskutinės minutės atidėliojate diplominio darbo rašymą, po to keturias paras nemiegate ir dirbate ištinusia galva. Jūs puikiai rašote, turite įgimtą talentą, ir štai leidėjas užsako knygą... Bet jūs vis delsiate, niekaip nesiryždami pradėti, nors, atrodytų, ir siužetas, ir veikėjų charakteriai jau apgalvoti - beliko tik atsisėsti ir pradėti rašyti...

Jus kviečia į pasimatymą, o jūs vis dvejojate: atrodo, vaikinas ir protingas, ir simpatiškas, ir jūs jam patinkate. Bet kažkas ne taip... Gal jo akys ne tokios spalvos, o gal jo marškinėlių atspalvis jums nepatinka - jūs to dar nesupratote, bet jau atsisakote susitikinėti. Svarbus momentas: atsisakote ne dėl kokios nors priežasties, o tiesiog neigdamos paties susitikimo galimybę. Ir jeigu tai, kas čia buvo išvardinta, galėjo nutikti ir jums, jūs esate iš tų žmonių, kurie yra įpratę atidėlioti gyvenimą ateičiai.

Psichologų teigimu, „gyvenimas rytoj" - labai rimtas terminas. Žmonės su tokia „diagnoze" yra įvairiapusiški, kūrybingi, bet kamuojami įvairaus plauko abejonių. Dažnai jie svetimą ryžtingumą ir bekompromisiškumą priima atlaidžiai ir atsargiai žiūri į žmones, kurie pasitiki savimi ir savo poelgiais. Tai nėra ir temperamento klausimas. Priešingai, impulsyvūs ir nepastovūs cholerikai sugeba dvejoti ir tempti laiką (kartu tampydami nervus aplinkiniams). O pusiausvyrą išlaikantys flegmatikai gali pasielgti spontaniškai: vėliau, beje, jie gailisi to, ką padarė, bet tai jau kita istorija.

Daugelis žmonių bando išspręsti šią problemą savarankiškai ir galvoja, kad gyventi dabar trukdo neteisingas laiko planavimas ir tingumas. Jie užsirašo į laiko planavimo kursus ir pradeda atkakliai kovoti su tinguliu. Bėgioja, apsipylinėja šaltu vandeniu, suplanuoja kiekvieną darbo valandą, negailėdami nei laiko, nei jėgų, trumpiau tariant, kankina save.

Pagrindinė jų klaida - neteisingas klausimo formulavimas. Jūs sakote: „Aš nieko nesuspėju." Iš tikrųjų problema skamba taip: „Aš bijau", „Man reikalinga kontrolė", „Aš privalau viską atlikti idealiai", „Aš negaliu suklysti".

Iškeldami sau labai aukštus reikalavimus, jūs viršijate leidžiamas savikontrolės ribas.

Profesorius iš Kanados Timas Pričelas su studentų, turinčių sindromo „gyvenimo atidėliojimas vėlesniam laikui" požymių, grupe atliko eksperimentą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad likus kelioms dienoms iki kontrolinio darbo pabaigos termino, niekas dar nebuvo pradėjęs rašyti darbo. Be to, daugelis dėl šios priežasties jautė gilų kaltės ir baimės jausmą (kad neišlaikys egzamino, nuvils mokslo darbo vadovą, „susimaus" prieš kursiokus - daugybė variantų).

Į klausimą: „kodėl?" studentai atsakė, kad išgyvena nepaaiškinamą nerimo jausmą, kuris trukdo susikaupti. O iš tikrųjų jiems tereikėjo tiesiog nusiteikti darbui. Tik likus paskutinei dienai ir tik patys atsakingiausi jaunuoliai ėmėsi smegenų šturmo ir atliko kontrolinį darbą. Likusieji taip ir neatsiskaitė. Ką daryti tokiems atidėliotojams? Geriausia mintis - pradėti rašyti kontrolinį darbą tiesiog dabar. Kai pavargsite - pailsėkite. Tęskite, kai turėsite jėgų. Išnaudokite galimybes ir potencialą konkrečiam reikalui iš karto, čia ir dabar. Ir nesikamuokite dėl baimės. Tai ir yra tas dalykas, kurį psichologai vadina „Gyventi esamuoju laiku".

Apgautos viltys

„Ak, jei aš dabar būčiau tokia pat liekna, kaip prieš penkerius metus" ir „Ak, kai aš sulieknėsiu..." - tai yra, kad idealu buvo praeityje arba bus ateityje. O kada gyventi?

Spaudimas

Kad imtumėmės reikalo, daugeliui žmonių būtinas galingas stimulas, nes nepakanka savos vidinės motyvacijos nepakanka. Kol vadovas neaprėks, jūs reikalo nesiimsite. O darbas, atliktas paskutinę minutę, kokybe tikrai neblizgės.

Nerimo jausmas turi priežastį - už jo slypi baimė nesuspėti, nesusidoroti. Ir tai sukausto visą kūrybiškumą - nerimo nelaisvėje žmogus negali galvoti blaiviai.

Nesėkmės baimė

Amerikiečių gydytojas Neilas Fiore baimę vadina pagrindine nelaime tų, kurie atidėlioja gyvenimą ateičiai. Baimė blogai pasirodyti, nesusidoroti su darbais - tokiu atveju tiesiog prarandama galimybė parodyti savo sugebėjimus.

Savikontrolė

Iš vienos pusės - tik šaltakraujiški monstrai paklūsta lediniam blaiviam protui. Iš kitos - gyvenimo degintojai, pasiduodantys išskirtiniam proveržiui. Tie žmonės, kurie moka gyventi dabartyje, artimesni pirmiesiems. Jiems būtina viską kontroliuoti ir, pirmiausia, savo jausmus. Bet kadangi baimė visada būna stipresnė, savikontrolė stabdo kitus svarbius troškimus: pasirodyti atsakingu, operatyviu darbuotoju; prisipažinti meilėje mylimam žmogui.

Perfekcionizmas

Jums tereikia tik išveisti kriauklę ir išnešti šiukšles. Dėl šių darbų jūs suorganizuojate generalinį tvarkymą - jei jau rankose atsirado šluostė, reikia išvalyti viską. Taip iškeldami sau per daug aukštus reikalavimus, jūs viršijate ir leidžiamas savikontrolės ribas, atsiranda nerimo, baimės jausmas. Be to, jūs elementariai pavargstate.

Auklėjimo klaidos

Vaikai, kuriuos griežtai auklėjo ir dažnai baudė, išauga kur kas neryžtingesni ir yra linkę kur kas dažniau abejoti dėl priimtų sprendimų. Jie elgiasi visada taip, tarytum būtų iš šalies vertinami tėvo ar motinos: ar manęs nebars už šį poelgį, ar tėvai liks patenkinti? Jūs jau senai suaugote. Bet, dairydamiesi į praeitį ar į aplinkinius, jūs, kaip ir anksčiau, trukdote sau elgtis taip, kaip norisi būtent jums.

Adrenalinas

Kai kuriems žmonėms, reikėtų sąžiningai prisipažinti, labai patinka atidėlioti sprendimo priėmimą iki paskutinės akimirkos, o paskui, kai adrenalinas kraujyje tiesiog užverda, prakaituodami viską atlieka paskutinę minutę.

Stereotipai

Yra dalykai, kuriuos mes visi mėgstame atidėlioti. Pavyzdžiui, vizitas pas odontologą ar bręstantis santykių aiškinimasis. Mes atidėliojame šį momentą, kaip galima ilgiau vengiame priimti sprendimą ir, galiausiai, gauname tuos pačius neguodžiančius rezultatus: sugedę dantys ir barniai šeimoje.

Depresija

Šiuo atveju abejonės nebekankina, nes jūs tiesiog nenorite nieko veikti. Bet čia jau būtina psichoterapija.

Kaip pradėti gyventi

Nesakykite sau: „Aš privalau". Žmonės plėšosi tarp to, ką šnibžda vidinis balsas, ir motyvacijos, įpirštos supančio išorinio pasaulio. Atminkite kartą ir visam laikui: jūs nieko niekam neprivalote. Bet kokia pagalbos, kurią suteikiate žmonėms (pavyzdžiui, tėvams), forma nėra pareiga.

Formuluotė „aš privalau" sukelia prieštaravimą, protestą, kuris trukdo pajausti iš proceso malonumą. Pavyzdžiui, jūs niekaip negalite prisiversti imtis naujo projekto. Drauge įtikinėjate save, kad privalote jį atlikti, kadangi esate susieta su šia kompanija sutartimi ir gaunate neblogą atlyginimą. Nukreipkite savo mintis nuo to aspekto, kuo jūs esate įsipareigojusi įmonei, ir pagalvokite apie tai, kodėl jūs atidėliojate darbų pradžią. Galbūt jūs nematote aiškaus tikslo, negalite suformuluoti to, ko iš šio projekto yra laukiama ir kodėl į šiam dalykui skiriamos visos jėgos. Atsakykite pati sau ir paprašykite viršininko pagalbos.

Iškelkite realius tikslus. Teisingai suformuluotą tikslą galima laikyti pusiau pasiektu. Ne „aš noriu sulieknėti", o „sportuosiu po tris valandas per savaitę visą mėnesį ir numesiu penkis kilogramus". Suskirstykite tikslą į mažus tikslus, į atkarpas, ypač jeigu jūsų planai ilgalaikiai.

Ilsėkitės. Dveji metai be atostogų - ir jus jau galima nurašyti. Na, gal iš pradžių nusiųsti į sanatoriją - visapusiškam nervų sistemos atstatymui. Tyrimai, atlikti Kanados aukštosiose mokyklose, patvirtino, kad geriausiais pasiekimais pasižymi tie studentai, kurie sugeba suderinti mokslus ir aktyvų poilsį.

Atsikratykite nekonstruktyvių minčių. Sunkiausia yra negalvoti apie dalykus, apie kuriuos jūs draudžiate sau galvoti. Vykite šalin mintis: „Aš nesugebėsiu", „Aš nesusidorosiu". Imkite pavyzdį iš alpinistų: kopdami į kalną jie iš viso apie nieką negalvoja, visos jų mintys sukoncentruotos ties įsikabinimu. Smegenys pradeda veikti tik tada, kai alpinistas atsistoja ant žemės.

Rinkitės. Jūs negalite suspėti visko. Suvokite tai kaip neišvengiamybę ir pasirinkite tuos projektus, kurie yra jūsų jėgoms ir iš tikrųjų įdomūs. Kreipkitės pagalbos į specialistus. Vienatvė tinka rašyti filosofiniams traktatams. Socialiniame gyvenime vienas lauke - ne karys. Nevenkite profesionalų pagalbos ir rekomendacijų.

Tai, kas, priešingai mūsų viltims, nedaro mūsų laimingais:

Grožis. Žmonės yra labiau palankūs gražioms moterims - tai faktas. Patraukli išorė dažnai atveria daugybę durų. Bet grožis, kaip aplinkybė, be pasekmių, laimės neatneša.

Pinigai. Jei vargetai kas pasiūlytų milijoną, jis be galo apsidžiaugtų. Bet jei jūs neblogai uždirbate, galite aprūpinti save ir savo šeimą, turite galimybę ilsėtis užsienyje ir dovanoti dovanas ne tik per šventes, dideli pinigai jums laimės neatneš.

Jaunystė. Jauni žmonės ūmiau reaguoja į blogas naujienas, nemalonias aplinkybes ir apskritai į negatyvius dalykus, nei brandaus amžiaus žmonės. Su amžiumi žmogus dažniau jaučiasi laimingas, mokosi įveikti problemas ir matyti pozityvius dalykus pačiose negatyviausiose situacijose - turbūt todėl, kad „suaugęs" žmogus lengviau ir greičiau pasiekia sau iškeltus tikslus, ir tai tampa tam tikrais įgūdžiais.

Intelekto lygis. Suvokimas to, kad jūs neįtikėtinai protingas (blogiausiu atveju - šiek tiek protingesnis už kitus), teikia malonumą ir, galima sakyti, daro jus laimingu, bet daugiausia savaitei. Po to jums vėl pradeda kažko kankinamai trūkti...

Išsilavinimas. Gera aukštoji mokykla - tai tam tikra priemonė, ir žmogus tai priima kaip laiptelį į naują tikslą - sėkmingą karjerą. Išsilavinimo prestižinėje mokykloje faktas gali pakelti jūsų statusą, leisti jausti pasididžiavimą ir netgi jaustis viršesniu už kitus, bet ne laimingesniu. O štai nuotykiai, kurių pilnas studentiškas gyvenimas, iš tikrųjų suteikia laimės pojūtį. Bet aukštosios mokyklos statusui tai neturi tiesioginės įtakos.

Tai, kas suteikia laimės, nors mes to ir nesitikėjome.

Pasitikėjimas savimi. Tiksliau tariant - narcisizmas. Nuoširdi meilė sau apsaugo nuo kančios ir psichologinio spaudimo iš aplinkinių daug efektyviau nei geriausias psichoterapeutas. Savimi pasitikinčios asmenybės praktiškai nejaučia nerimo priepuolių ir depresijos, jų nekankina abejonės ir vienatvė. Meilė sau, žinoma, neatneša ypatingos laimės aplinkiniams, bet truputėlis, nors lašelis šio jausmo jums nepakenks - savęs vertinimui ir pagarbai.

Humoro jausmas. Turintys šį jausmą žmonės rečiau ima į širdį sudėtingas situacijas ir greičiau jas išsprendžia.

Draugystė. Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad laimė - tai sėkmingai susiklostęs asmeninis gyvenimas. Iš tikrųjų kur kas yra svarbesnė draugystė: draugiškų susitikimų nuoširdumas ir šiluma yra giminingi laimės pojūčiui.

Laisvalaikis. Vien tik suvokimas to, kad jūs turite laiko sau (paskaityti knygą, paplaukioti baidare, pasivaikščioti), persipildo laime. Ir atvirkščiai, jei laisvalaikio katastrofiškai trūksta, tai žmogų stumia į depresiją.

Labdara. Bet kokia pagalbos forma. Kai jūs padedate kitiems žmonėms, jūsų organizmas jaučia džiaugsmą ir pakylėjimą, sulyginamą gal būt tik su šokio sukeliamomis emocijomis.

2006 gruodžio mėn. 5 d.

Grįžti

Vinių lentos

=======================