Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Dar gilioje senovėje atsirado magiškų garso savybių suvokimas. Žinios apie tai surandamos įvairiuose raštuose ir ezoteriniuose tekstuose, kurių pačiais seniausiais galėtų vadintis kinų ir indų traktatai. Tikėtina, kad maždaug 2 tūkstančiai m. pr. Kr. pabaigoje Šventasis mokslas apie garsą (Nada-joga) pasiekė savo klestėjimo laiką Indijoje. Jis ne tik labai detaliai išdėstė kosmologinę garso kilmę, bet aiškino ir mokymą apie garso-energijos cirkuliaciją eteriniame žmogaus kūne. Priminsime, kad vedų mitologijoje garsas (nada) buvo suvokiamas kaip kosmoso energija, davusi pradžią gyvybei. Tikėtina, jau tuo metu svarbiais dvasinės praktikos elementais tapo Šventų himnų kaip maldų kartojimas ir mantrų dainavimas, kadangi šių Šventų garsų tarimas padėdavo slepiamo mokslo adeptams pasiekti susitapatinimą su dieviškomis formomis arba jos energijomis. Tikėtina, kad ir žinios apie eterinį žmogaus kūną, susidedantį iš subtilių centrų (čakrų), susiformavo apytikriai tuo laiku. Remiantis šiomis žiniomis, energija, judanti iš vieno centro į kitą siaurais kanalais, vadinamais nadi, yra ne kas kita kaip garsas. Senoviniuose induistų tekstuose ji vadinama Šakti arba Prana-Šakti. Vėlesniuose Šventuosiuose tekstuose jai apibūdinti taikomas terminas Para-nada, t.y. Didysis Garsas, sujungiantis į bendrą visumą dvasiškumą ir materialumą, sąmonę ir objektą. Tikima, kad mantrų kartojimas ir pranajama padeda žmogui pasiekti gilią sąmonės koncentracijos ties dieviška energija būseną. Tai padeda išvalyti eterinį kūną nuo grubių energijų ir pasiekti susitapatinimą su Dieviškumu.
Kadangi pirmasis Absoliuto apsireiškimas tapo įmanomas garso dėka, nenuostabu, kad ir muzikai buvo suteikiama dangiškoji kilmė. Pasak legendos, pirmaisiais atlikėjais ir muzikantais buvo laikomi pusiau dievai, minimi senoviniame indų epe ir Puranose Gandcharvami muzikos menas buvo vadinamas „Gandcharvų menu".
Panašų požiūrį be vargo galima aptikti ir kitose kultūrose skirtingais istoriniais periodais. Priminsime tik, kad Mūzos, pasak graikų mitų, taip pat buvo dieviškos kilmės. Dievo sūnumi buvo ir Orfėjas, mokėjęs sutramdyti gamtos stichijas savo grojimu ir dainavimu.
Šiandien mums ypatingą susidomėjimą kelia ir senovinės kinų legendos, išsaugojusios pasakojimus apie pirmąjį mitologinį Kinijos valdovą, vadinamą Fusi, gyvenusį prieš tris tūkstančius metų iki Kristaus gimimo. Fusi laikomas pirmuoju, atradusiu ugnį, o taip pat muzikinio instrumento „se" išradėju, kuris laikomas visų styginių instrumentų prototipu. Pats dangus pasufleravo imperatoriui, iš kokios medžiagos turi būti pagamintas „se". Legenda pasakoja, kad Fusi pamatė, kaip penkių planetų kibirkštys krinta ant penkių platanų. Žiūrėdamas į šiuos medžius jis suprato, kad platanai talpina savyje gausybę Visatos esmės simbolių ir tokiu būdu gali tapti geriausia medžiaga muzikinio instrumento gamybai. Šis instrumentas buvo neįprastos formos: jis buvo „plokščias kaip žemė"; rezonatorius, ant kurio įtemptos stygos, buvo „išgaubtas kaip dangus", kur link ir judėjo garsas. Šonuose buvo išgraviruoti drakono ir fenikso atvaizdai. Stygų skaičius nustatytas atsižvelgiant į penkis Visatos elementus: žemė, vanduo, ugnis, medis ir metalas.
Galima pastebėti, kad kinų kosmogoninis modelis, kaip ir induistų modelis, būtent garsui suteikia esminę reikšmę ir pagrindinį vaidmenį. Regimąjį pasaulį jis apibūdina kaip harmoningą muzikinę eilę (liuj), kurioje yra pagrindinis tonas - taip vadinamas Geltonojo Varpo Tonas, kuris yra Dao analogas. Senoviniuose Sema Tsie tekstuose kalbama apie tai, kad garsas ne tik sukūrė substanciją visoms gyvoms būtybėms, bet ir pats tapo pagrindiniu šios substancijos elementu. Paties garso šaltinis yra Dao. Štai kaip apie tai rašoma viename iš kinų civilizacijos literatūrinių paminklų „Liuši čunciu": „Muzikinės garso ištakos yra nepaprastai tolimos ir gilios. Jis gimsta su tokiu aukščiu-intensyvumu, kuris nuveda į neišreikštą didį vieningą Dao."
Mums gerai žinoma, kad užuominų apie garso prigimtį, apie tam tikrų garsų sąsajas su vienomis ar kitomis stichijomis ar Visatos elementais, randamos ir kituose senoviniuose kinų literatūros šaltiniuose. Tai paliudija apie nepaprastai svarbų muzikos vaidmenį senovės Kinijoje tiek žmogaus gyvenime, tiek ir visuomenės gyvenime. Akivaizdu, kad tuo laiku ji buvo neatskiriama dalimi ritualo, kuris padėdavo jo dalyviams pasiekti ne tik vidinę pusiausvyrą ar harmonijos būseną, bet ir subalansuoti savo santykį su išoriniu pasauliu. Sąvokos „pagrindinis tonas" supratimas savyje talpina eilę filosofinių požiūrių, kadangi pagrindinis tonas suprantamas ne tik kaip garsas, bet ir kaip tam tikri žmogui būdingi bruožai, tokie kaip žinojimas ir išmintis. To įtakoje svarbus vaidmuo atiteko išminčiui ar žyniui, kuris atliko tarpininko vaidmenį tarp dangaus ir žemės, tokiu būdu įgyvendindamas susiderinimą su pagrindiniu tonu - Geltonojo Varpo Tonu.
Tęsiant pasakojimą apie Dievišką muzikos prigimtį, būtų nuodėmė pamiršti užsiminti apie senovės Egipto muziką. Žinių apie ją nėra daug, tačiau nepaisant to, himnai ir maldos Dievams, išraižytos ant vidinių piramidžių sienų, leidžia daryti spėjimus, kad ypatingą reikšmę senovės Egipte turėjo šventyklų muzika, pašvęsta Osiriso, Isidos ir Totos kultams, kurie, panašiai kaip graikų mitologijoje mūzos, Egipte buvo laikomi muzikinio meno kūrėjais. Egiptiečiai muziką vadino Dievų dovana ir, panašiai kaip ir kinai bei indai, tikėjo, kad gimsta ji dangiškose sferose. Šią idėją ypatingai aiškiai galima atsekti Pitagoro mokymuose, kurie turėjo pastebimą įtaką daugelio vėlesnių laikų mąstytojų protams. Kai kurios jo idėjos pribloškiančiai panašios į mintis, išdėstytas indiškuose traktatuose. Iš paties Pitagoro gyvenimo aprašymų yra žinoma, kad filosofas kelis kartus lankėsi Egipte, kad galėtų prisiliesti prie slaptos senovinės išminties. Tikėtina, ji turėjo filosofui reikšmingos įtakos. Bet kokiu atveju galima manyti, kad puikiai tinkančiu prologu jo išdėstytam mokymui apie „sferų muziką" gali tapti Germeso Trismegisto „Tabula Smaragdina", kuri skelbia: „kas viršuje tas ir apačioje".
Pitagoras ir „sferų muzika"
Pitagoras teigė, kad muzika yra visko, kas sukurta žemėje pagrindas, visko kvintesencija, kad ja persmelktos visos būvimo formos. Jis tvirtino, kad įvairūs dangaus kūnai, sukdamiesi apie savo ašį, skleidžia neįtikėtino stiprumo garsus ir, drauge persipindami visi šie Visatos garsai, pagimdo harmoningą sąskambį - muziką. Pitagoro mokyme ši muzika vadinama Musica mundana, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia pasaulinė muzika. Jamvliko liudijimu, filosofas „smeigė ausis į ore tvyrančias pasaulio simfonijas" ir klausėsi universaliosios sferų muzikos, kurią vėliau, muzikinio instrumento ir balso pagalba mėgino atkurti. Visatos struktūrą Pitagoras tapatino su tobulu muzikiniu instrumentu, nes viskas, kas vyksta Visatoje - planetų judėjimas, metų laikų pasikeitimas - visa tai, jo manymu, paklūsta tam tikriems harmoninių proporcijų dėsniams, kurie ir sukuria vieningą, visa apimančią pasaulio harmoniją. Yra žinoma, kad žmogaus kūnas taip pat buvo tapatinamas su muzikiniu instrumentu; žmogui tik buvo būtina siekti savo vidinės harmonijos, apsijungiant su pasauline harmonija. Muzika šioje situacijoje tapo tarpininku tarp žmogaus ir pasaulio, nes ji, simboline prasme, atkurdavo aukščiausios tvarkos harmoniją (universaliuosius dėsnius). Ir žmogus, priimdamas muzikos garsus, galėjo sąmoningai arba nesąmoningai pasiekti tų dėsnių, kurie sujungia į bendrą visumą visa, kas sukurta šioje žemėje.
Praėjus keliems šimtmečiams šią idėją išreiškė Dionisas Areopagitas: "Mes pažįstame Dievą ne pagal Jo prigimtį, o pagal visko, kas egzistuoja, tvarką". Priminsime, kad pitagoriečių idėjos buvo suformuotos maždaug 6-3 a. pr. m. e. Tikėtina, kad jų veikla, išaušus naujajai erai, įkvėpė daugelį mąstytojų, filosofų ir kalbančiųjų apie dievą. Tokiu būdu, krikščionys nuoširdžiai tikėjo, kad tarnystė Dievui žemėje - atspindys ir tiksli kopija tarnystės Dievui danguje, ir žmogus, giedantis šlovinančią giesmę Dievui, prilyginamas angelui. Apie tai rašė Joan Zlatous viename iš savo pasakojimų: „Viršuje šlovinančias giesmes Dievui atlieka visa armija angelų; apačioje - žmonės susiburia į bažnytinius chorus ir taip kaip angelai gieda tas pačias dėkingumą išreiškiančias maldas". Pats dainuojančio žmogaus tapatinimas su angelu - bekūne būtybe, tikėtina, yra neatsitiktinis. Pasak bažnyčios Šventųjų, Dievą garbinančių giesmių atlikimas ir maldos žodžių kartojimas padeda žmogui išlaikyti harmoningą tvarką, ko pasekmėje sudvasinamas žmogaus kūnas. Visgi, grįžkime prie Pitagoro mokymų. Pats mokymas apie sferų muzikas, remiantis turimais šaltiniais, iš tiesų jaudino daugelį mąstytojų, bent jau daugelis iš jų, gyvenusių skirtingu laiku, „įžengdavo į polemiką" su Pitagoru. Tokiu būdu, Markas Ciceronas savo filosofiniame veikale „De Republica", užduodamas klausimą: kodėl žmogaus ausis negirdi „sferų muzikos" - šito didingo ir nuostabaus skambėjimo, teigia, kad ta „muzika" tokia garsi, kad silpna žmogaus klausa nesugeba jos išgirsti. Siekdamas patvirtinti tokių savo pamąstymų teisingumą, jis pateikė istoriją apie vieną gentį, gyvenusią šalia Nilo krioklio ir negirdėjusią jo triukšmo dėl pernelyg didelio jo garso.
Sferų muzikos egzistavimo klausimą taip pat analizavo ir arabų mokslininkas Al-Farabi. Jis teigė, kad sferų muzikos negali būti, nes garsui sklisti reikalingas oras, kurio kosmose nėra. Kitas mokslininkas Džon Kepler, būdamas astronomu ir astrologu imperatoriaus Rudolfo II dvare, taip pat rašė daug apie sferų muziką knygoje „Harmonices Mundi".
Egzistuoja sferų muzika ar ne? Tikriausiai, mistikams ir mokslininkams nederėtų pradėti tarpusavio ginčo šia tema. Dabartiniu metu yra žinoma, kad planetų judėjimas pagimdo infragarsus, kurie į žmogaus girdimų garsų diapazoną nepatenka, nors jie ir turi didelę įtaką mums ir mus supančiai gamtai. Tokiu būdu Dieviškoji muzika tampa žemiškąja muzika, ir visi makrokosmose vykstantys procesai randa atgarsį žmogų supančiame mikrokosmose. Gyvenimą gavęs kaip dovaną ir suvokęs save kaip neatskiriamą pasaulio dalelę, žmogus patiria džiaugsmą ir meilę nematomam kūrėjui, nuo ko jo širdyje gimsta atsakomoji dėkingumo daina. Galbūt, būtent dėl to žmogui nuo seno būdinga garbinti savo kūrėją žodžiais, maldomis ir dainomis. Mums su jumis dabar lengviau suvokti, kodėl garso gimimas balso ir muzikinio instrumento dėka nuo senų laikų buvo laikomas magišku aktu. Ir kaip mes jau išsiaiškinome, kodėl apie Dieviškąją garso kilmę liudija ne tik mitiniai siužetai, bet ir sakraliniai tekstai.
Garsas yra ir kaupiasi prie išreikštos tikrovės ištakų. Ir galbūt, visai neatsitiktinai, muzika ir dainavimas tapo daugelio religinių apeigų ir magiškų ritualų pagrindu. Būdama seniausia meno forma, būdama dvasiškai-materialia substancija, muzika garso pagalba sugeba sujungti žmogų su pasauliu, su jo ištakomis, su amžinybe ir Absoliutu.
Autorius - Hektoras Mukomol, vertė - Rima Lavrinovič
Šaltinis: www.gong.lt