Organizuojame ir patys vedame asmeninio tobulėjimo seminarus Lietuvoje!


Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.


Kazimieras Daugėla: “Kur susitinka liga ir … Meilė? Ką atskleidžia "Šeimos konsteliacija"


Arba - kas šeimoje ir mūsų sielos gelmėje veda į sveikatą, arba ligą, ir neleidžia pasveikti, ar išsaugoti sveikatą.


Tai, apie ką bus kalbama, atsiskleidė per praktinį sisteminį patyrimą, padedant žmonėms pažinti ir spręsti santykių problemas vienu naujų metodų psichoterapijoje - „šeimos konsteliacijos".

 

Šis metodas sujungia asmeninį augimą, psichoterapiją ir dvasinį asmens, šeimos, visos giminės kelią. Jo atradimas psichologijai ir terapijai atvėrė naujas didelias galimybes ir kartais lyginamas su mikroskopo atradimu biologijoje reikšmingumu. Išvystytas paskutiniu metu ypač žymaus vokiečių psichoterapeuto Berto Hellingerio, tapo unikaliu instrumentu, leidžiančiu padaryti matomus ir patirti žmogaus ir šeimos vidiniame gyvenime veikiančius procesus, pažinti, bei patirti psichologijos, ir sielos, dvasinius gyvenimo dėsnius.


Visi šeimoje susįję meile.
„Aš nešiu tai už tave, mylima mama..." - skamba sieloje dukros, kuri turi sveikatos sutrikimų susįjusių su vaisingumu, moteriškumu, nes jos mama, ar senelė apsunkinta vieno iš vaikų netektimi, kuomet ši netektis nėra pilnai išgyventa, visos šeimos priimta su pagarba jai ir likimui. Dukros meilė sieloje neskiria tai gera, ar bloga, sugebės padėti mamai, ar ne. Ji tiesiog ištikimai stengiasi padėti mamai, gelbėti ją. Net jeigu tai kainuoja savo sveikatą, netgi gyvybę. Sieloje vertybė yra daryti tai dėl mamos. Ir jeigu dukra nieko nežino apie mamos sunkumą, sieloje ji tai jaučia ir seka juo. Vaiko, ar suaugusio vaiko sieloje vyksta konfliktas - sąmoningai ji nori būti sveika, o viduje - laimė yra gelbėti mamą, nešti jos naštą.

 

Yra mūsų jaučiama meilė. Tačiau yra ir vidinis ryšys, nesąmoninga ištikimybė, meilė. Ta, kuri dažnai išorėje ir nepastebima, - pvz. mums atrodo, jog kuris tai šeimos narys - dėdė, teta, net kartais tėvas, senelis, mama, sesuo, brolis nėra reikšmingas, tačiau su juo atsitikus nelaimei, ar jo netekus, pagal pasekmes pajuntame, jog jis yra, buvo reikšmingas. Tampa kažkur sieloje tuščia. Ir šiai - sielos gelmėje esančiai meilei nepasakysi, jog „tai nesvarbu". Taip vidiniame gyvenime, sieloje visi susįję bendru likimu, vidiniu ryšiu, juos rišančia meile. Ir jeigu kuriam šeimos nariui dėl sveikatos, ar „ant dūšios" negerai, visi kiti, o ypač vaikai (ir nesvarbu kiek vaikams metų) - jauniausieji šeimos nariai, stengiasi dalyvauti jo sunkume, imdami jo naštą ant savęs, kad gelbėti jį.

 

Pažvelkime į kiekvieną iš mūsų, mūsų šeimas. Ar lengva vaikui jaustis laimingu, kai tėvams, ar kam iš šeimos yra sunku? Juk kartais vaikai net pradeda sirgti, kai tėvai nesutaria. Tai, kas matosi pas mažus vaikus, vyksta ir jau suaugusio žmogaus sieloje. Imdamas ant savęs tėvų naštą, vaikas sieloje ne tik tikisi padėti, tačiau ir jaučiasi artimesnis mamai, tėčiui. Kuomet tėvai kažkuo apsunkinti - liga, tuštuma, ar nenoru gyventi, vaikas nejaučia jų meilės tekėjimo „iš širdies į širdį", nors jie gali ir labai gerai rūpintis. Tuomet tapęs toks, kaip mama, tėtis, ar nešdamas jų ligas, sunkumus, vaikas jaučiasi ir artimesnis jiems sieloje. „Aš tokia pati, kaip ir tu, mylima mama, senele..." - skamba vaiko sieloje, o tai vaikui - laimė. Būtent dėl šios, vidinės nesąmoningos ištikimybės kartais taip sunku atsiverti sveikatai, pasiryžti sveikiau gyventi, pasinaudoti sveikatą atstatančiomis galimybėmis. Būtent todėl kartais mūsų taip ir negirdi tie, kuriems labai reikėtų, tačiau jie 100-ąjį kartą nueina į tą pačią vaistinę ir perka tuos pačius vaistus... Juk tapti sveiku, nusimesti naštą giliai sieloje reikštų palikti mamą, senelę, tėtį jų sunkume, ligoje, atsitraukti nuo jų. Kaip tai neatrodo keistai sąmoningai, būtent šie, vidinės meilės ir ištikimybės sunkumams šeimoje, giminėje procesai dažniausiai yra lemiantys, o „kad manęs gailėtų..." - yra tik antrinė, nepagrindinė nauda. Šeimos konsteliacijose - grupinio darbo procese, ypatingu būdu, per proceso dalyvių išreikštus pojūčius, judėjimą atsiskleidžia kliento vidinės gyvenimo ir sveikatos dinamikos, o klientas - žmogus, kurio klausimas tiriamas su nuostaba (ir dažnai su giliu jausmu) pasako : " ...juk tai ištiesų mano gyvenimas, tai, kas manyje, mano šeimoje, tėvuose, vaikuose..." Po šių išgyvenimų, tam tikrų dėkingumo už gyvenimą, pagarbos žingsnių, kuriuose meilė šeimoje gali tekėti nauju keliu - gerbiant mirusių, tėvų, pamirštų ir prarastų, sunkius likimus, ligas, konfliktus turėjusių šeimos asmenų likimus, dažniausiai tiesiog proceso metu klientas pasako „..lyg naštą numečiau, kvėpuoti lengviau, išsitiesti galiu, jaučiu mamos (senelės, tėvo, žuvusio brolio) meilę, palaiminimą...". Įdomiausia, kad vėliau dažnai pastebima, jog medicininė pagalba pradeda geriau padėti, kas sunkiai pasidavė gydymui, pradeda gyti, priimtina tampa ir sveikesnė mityba, viduje pradeda gyventi pilnatvė ir t.t. - juk sieloje gilioje pagarboje gyvenant šeimos ir net nežinomų jos narių likimams - kokie jie bebūtų, kai jie priimami kaip geri, o ne nelaimingi, mes galime žvelgti ir sieloje eiti į Gyvenimą. Ir mūsų vaikai taip pat.

 

Per šimtus ir tūkstančius įvairiose šalyse atliktų ir daugelio specialistų aprašytų konsteliacijų kaskart pasitvirtina šie vidinio gyvenimo dėsniai. Dauguma sunkių, pavojingų gyvybei ligų dažniausiai susįję su kažkuo mirusiu, prarastu šeimoje, ar net prieš kelias kartas. Ir net jeigu tas asmuo nėra asmeniui žinomas, sieloje visi susįję, informacija yra. Kartais kartojasi ir panašūs ligos scenarijai - tam tikram amžiui suėjus, dukra, kaip ir mama turi sutrikimų. Arba sutrikimai pas mamą nedideli, o pas dukrą - jau ir sunkesni, ankstesni. Ir daug kitų sutrikimų - alergijos, galvos ir kt. skausmai, eilė funkcinių sutikimų, priklausomybės ir visa eilė ligų dažnai turi sistemines ištakas, ištikimybę. Nes visi sieloje susįję meile, ryšiu ir ištikimybe - dažnai neišspręstiems sunkumams. Be abejo - čia kalbama apie naujai psichoterapijoje atrandamus vidinius - sielos procesus. Ir būtent jų pasekoje dažniausiai vyksta pokyčiai kūno energetikoje, psichologijoje, ir vėliau fiziologijoje. Net nelaimingi atsitikimai atsiskleidus vidiniams procesams pamatoma, jog dažnai yra sieloje „ėjimas ten, kur tai įvyks". Už fizinius procesus be abejo atsako medicina, ir sielos kelias - padėti jai ir sau - rasti užpildančios šeimoje meilės kelią, atsiskleisti sveikatai.


Autorius: Kazimieras Daugėla
(sisteminis psichologas, sisteminės-fenomenologinės psichoterapijos konsultantas ir „šeimos konsteliacijų" vedantysis)




Grįžti

Copyright 2009-2024 Gyvenimo Guru

info@gyvenimoguru.lt 

Sprendimas:

TVS projektai - interneto svetainių  kūrimas, turinio valdymo sistemos (tvs),  dizainas, hostingas, reklama