Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Liudas Vasiliauskas: Pasitikėjimas savimi
Man, visą gyvenimą neturėjusiam pasitikėjimo savimi, jo atradimas buvo didžiulis įvykis. Aš turėjau tikėjimą, bet ne pasitikėjimą savimi. Atkreipkite dėmesį į žodį atradimas, aš jį parinkau labai tikslingai, nes tai NEbuvo kažkas, kas lyg „įmontuota", išrasta ar naujai sukurta. Tai buvo atrasta, pasitikėjimas savimi yra visada kartu su kiekvienu, ir kaip rodo mano asmeninė praktika, kelias iki jo nėra tolimas. Kiekvienas žmogus pasitiki savimi, tik kai kurie apsimeta, kad ne. Pasitikėjimas savimi nėra priklausomas nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo ar dar ko nors.
Teorija yra paprasta - kiekvienas žmogus yra pasitikintis savimi, įdomus, laisvas, charizmatiškas, juokingas ir t.t., bet jis sau padarė šį „žaidimą" sunkiu. Jis prisigalvojo tam priešingų minčių ir jomis patikėjo. Pvz. taip, taip... kurgi ne, būtum tu mano kailyje, pažiūrėčiau... Aš ne tu...
Dabar susikaupkite, svarbi informacija, man reikia Jūsų atviro mąstymo. Pasitikintis savimi, laisvas, mylintis, charizmatiškas... ir panašios savybės nėra mintyse. Jos nekunkuliuoja Jūsų prote. Kalbėdamas apie protą, neturiu mintyje pilkos smegenų masės, turiu galvoje - mintis. Jos yra po juo (protu). Jos atsidengia, kai Jūs nemąstote. Pasitikėjimo savimi, charizmos, meilės neįmanoma išmąstyti. Tai yra, tai yra visuose, ir mes nieko negalime šioje vietoje pakeisti (mūsų laimei).
Aš pasitikėjimą savimi skirstau į tris rūšis: situacinį, kompetencinį ir absoliutų. Žmonės siekia bet kokio pasitikėjimo savimi jausmo, tad pirmieji du irgi yra paklausūs, nors siekiame visada aukščiausio - absoliutaus.
Situacinis pasitikėjimas savimi yra pats „vaikiškiausias", nes tai manipuliacinė forma. Jis pas žmogų atsiranda nuo padėties, statuso ir pan. Pvz. jaunuolis pakeltas pareigose staiga ima pasitikėti savimi ir varinėja kitus, elgiasi arogantiškai su draugais, manipuliuoja arba turėdamas stiprų užnugarį žmogus staiga randasi „kietas". Situacinis pasitikėjimas savimi tėra pritarimo siekimo forma. Viskas, kas eina per pritarimą, gali būti nuleista per nepritarimą. Visą dirbtiną pasitikėjimą savimi žemyn galima pakelti pagyros žodžiais ir nuleisti priešingais, todėl jis yra nestabilus. Jeigu vieną dieną mėgstamas žmogus Jus giria, pasistenkite priimti tai, bet „nepasikabinkite" šiuose spąstuose - vėliau teks leistis žemyn, nes tie žodžiai išblės.
---
Kompetencinis pasitikėjimas savimi yra kiek aukštesnė pasitikėjimo savimi forma, bet visgi, ji vėl yra priklausoma nuo aplinkos. Jeigu tokią galią, kaip pasitikėjimas savimi, žmogus dalina aplinkai, anksčiau ar vėliau jam ateis skausmo, liūdesio ir apatijos nuopuolis. Nors ir trumpi „aukštyn žemyn nuotaikomis" kalneliai bus. Tikriausiai visi mes žinome tuos užsisklendimus, kai būna liūdna ir melancholiška nuotaika, kurią aš vadindavau „net ir torto nenoriu". Viskas, kas ateina iš aplinkos, yra laikina ir nestabilu.
Kompetencinio pasitikėjimo savimi žmogus turi užsitarnauti. Visi sėdėjote pas kirpėją kėdėje ir žinote, kas ten pasitiki savimi - kirpimo meistras, nes jis turi kompetencijos. Bandant „išsimaitinti" psichologiškai iš tokio pasitikėjimo savimi turi nuolatos palaikyti spartų žingsnį su savąja kompetencija, nes ji blėsta jos nelavinant, o tas „garavimas" dažnai yra ypatingai skausmingas.
---
Absoliutus pasitikėjimas savimi yra priešingybė ir net nepalyginamas su situaciniu ar kompetenciniu pasitikėjimu savimi. Tai taip toli nuo žodžių išraiškos, kad vienintelis būdas tą suprasti yra tai patirti. Jis yra virš minčių ir jausmų - tai TIK būsena, be emocijų. Jis eina kiaurai viską ir neturi jokių ribų, lyg radiacija. Juo lengvai užsikrečia žmonės, prie absoliučiai savimi pasitikinčių žmonės jaučiasi pakylėti ir įkvėpti, ramūs, geresni. Žmonės turintys tokį pasitikėjimą savimi yra paprasti ir nuoširdūs, jiems nebereikia nieko gyvenime įrodinėti ir į kitų iššūkius jie atsako paprastu gerumu ir šypsena. Tokios personos šalia savęs harmonizuoja visus konfliktus ir destruktyvias situacijas. Jų gyvenimas paprastas ir kerintis.
Absoliutus pasitikėjimas savimi yra įgimtas, jo prarasti neįmanoma, įmanoma tik jį atrasti, bet mes patys iš savęs norime problemų, rūpesčių ir nepasitikėjimo savimi, nes jeigu to nepatirtumėme, jaustumėmės lyg ne savimi. Praeitą savaitę dirbau su žmogumi akis į akį ir viena didžiausių problemų buvo ta, kad jis norėjo problemų. Sakydavo „kaip tai aš ir be problemų?", „aš turiu turėt problemų!". Mes suteikiam sau dideles agonijas taip galvodami, nors galime tiesiog paleisti tai iš savo gyvenimo. Žmogus, kuris ieško savojo „lobio" (kuris yra arčiau, nei jo nosis) kompetencijose ar situacijose atrodo kaip duonos kepyklos savininkas laižydamas trupinius nuo žemės.
Paieškų pabaiga!
