Ką tik išmaišiau arbatą, kurioje arbatžolės sukosi sūkuriu ir rodė gražų reginį. Mintyse apsilankė idėjos pradedant fiziko įžvalgomis apie judėjimą erdvėje ir baigiant klausimais apie gyvenimo paieškas. Pastarieji kilo arbatžolėms sugulus ir sustojus, kai man pasidarė nebeįdomu į jas žiūrėti.

Mes turim polėkį siekti begalybės, grožio ir amžinumo viskame. Pavyzdžiui, perkame batus su lūkesčiais, kad jie bus gražūs, jog „laikys amžinai“. Kaskart, kai tik gyvenimo įdomybės (pradedant naujais batais, baigiant kelionėmis į Šiaurės ašigalį) sustoja – mes iš naujo priversti įjungti savo jėgas ir sukti galvą: kur įdomiau išnaudoti savo laiką? Einame prie sekančio, o vėliau – dar prie kito užsiėmimo. Kam? Kad nebūtų nuobodu, kad nematytum savęs. Tai mūsuose yra vadinama gyvenimo įvairove, spalvotumu, o žvelgiant abstrakčiau – nepasitenkinimu ir paieška.

Taip ir lekia ištisi mūsų pulkai ieškodami įvairovės, nes kai tik pasirodo tyla ir sąstingis, mes atsisakom į jį žiūrėti. Mados, industrijos ir ištisi gyvenimo atrakcionų parkai žaidžia tik vardan to, kad patenkintų nepatenkinamą paiešką. Tai nėra jokia gera ar bloga naujiena. Tiesiog mes tai matome, veikiame kasdieną, kiekvienam žingsnyje, kiekvieną akimirką, bet nepastebime. Sukluskim kartais ir paklauskim savęs, kuom mes čia užsiimam. Pastebėkim, ir nors atrodo niekis, bet labai daug kas pasikeis.