Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Olegas Lapinas: Juodasis pirmadienis
Tikriausiai jums teko patirti pirmadienio rytą? Tuomet jūs gerai žinote visą kompleksą jausmų, kuris jį lydi. Pirmas jausmas, žinoma, atsiranda dar bundant. „Ne, aš dar nenoriu keltis!"- rėkte rėkia vidinis vaiko balsas. „Kelkis, jau metas",- negailestingai porina jam vidinis kritikas.
Tarp šių balsų - visa žmogaus evoliucija. Nes gyvūnai miega tiek, kiek reikia, ir į jokį darbą neina. Nebent alkis ar kitoks instinktas varytų keltis. O jus varo ne instinktas, o „reikia" - vidinė prievarta. Todėl rytą jus pradedate nuo pergalės prieš save - kaip gi čia neatsiradus pralaimėjimo jausmui?
Tik palaukit, kas sakė, kad ši prievarta - vienintelis būdas save pažadinti? Yra dar žadintuvas, ir kodėl nenustačius jame tokios nuostabios melodijos, kuri maloni jūsų ausiai ir širdžiai? Praėjo laikai, kai galima buvo rinktis tarp siaubingo „dzzzz" ir „pi-pi- pi". Jus gali prikelti ir telefone nustatytas Mocartas, ir miško garsai. Keltis galima ne iš karto, o po truputį slenkant iš lovos arba iš viso - nučiuožus iš lovos ant kilimo atsisėsti ir tik po truputį keltis į viršų...
Kitas jausmas - nemalonus nerimo ir šleikštulio mišinys pagalvojus apie darbą. Kyla jis, žinoma, ne šiaip sau. Yra galimybė į darbą pavėluoti, yra nebaigtų darbų, nemalonių bendradarbių ir vadovas. Žinoma, jums pasisekė, kad iš viso turite darbą, tačiau kartu su juo į jūsų gyvenimą atėjo santykiai, kurių jūs nesirinkote.
Todėl atsiranda antra prievarta - būti ne tik su maloniais žmonėmis, bet ir su nemaloniais: vieni iš jų su jumis konkuruoja, kiti apšneka. Treti numeta ant jūsų pečių savo darbus. Čia, žinoma, atsiranda pasipiktinimas, kurį jūs turite maskuoti po mandagia šypsena. Kitaip jus pavadins „emociškai nestabiliu". O kai jūs slepiate pyktį savo viduje, jis virsta pykinimu. Vegetaciniu nestabilumu.
Na, o ką jūs paprastai darote, kai pykina? Vemiate? Beje, keletas vėmimo judesių iš ryto iš tiesų pagerintų jūsų būseną ir netgi sukeltų malonų karščio jausmą krūtinėje. Bulimikai ne šiaip sau vemia - jie yra atradę vieną iš mažai žinomų malonumų! Tik jums nebūtina prieš tai valgyti, kaip ir nebūtina vemti iki galo.
Kitas būdas pykinimui nuimti - paglostyti pilvą ranka, atliekant sukamus judesius. Na, ir visai neblogai pariaumoti, lyg būtumėte pantera. Tik ne ant namiškių, o „į orą". Jau nekalbant apie jums tinkamą gimnastiką su pasirąžymais, tempimais ir kūno pakratymais. Jei jūs patingėsite tai padaryti - neišreikštus jausmus teks vežtis į darbą.
Na štai - pagaliau jūs ištrūkote iš transporto kamščių ir įžengiate į tą darbą. Jus apima ne visai malonus jausmas vien pamačius pastatą? Ir vėl tos sienos, tos durys, tas vienoje vietoje nukritęs tinko gabalas? Tai - ženklas, kad jūsų smegenys įjungia automatinę reakciją, kurios dalis yra susisiaurintas dėmesys. Jūs matote tik tai, ką įpratote matyti.
Taip yra todėl, kad jūsų prioritetas - kuo greičiau prasmukti pro darbovietės duris, kad nepavėluotumėte. Visa kita - tik nereikalingas fonas. Todėl ekonomijos sumetimas protas išjungia aplinkos tyrinėjimo reakciją. Aplinka atrodo nepakitusi ir pažįstama. Bet iš tiesų ji tokia nėra.
O ką jei jūs leisite sau pamatyti kai ką daugiau, nei paprastai? Na, tarkime, prie jūsų darbovietės yra mažas krūmelis - ar tik jis nepradėjo sprogti? O kas čia lėtai šliaužia per suoliuką? Taigi čia nematytas vabalas kažkur keliauja! O štai ten - nepažįstamas paukštis atsitūpė ant elektros laido. O virš jo - dangus su labai įdomiais debesimis - galbūt jūs jų nematėte nuo praeitos vasaros? Tokių kaip šiandien, tikrai nematėte.
Prisiminkite, kad gamta gyvavo ir keisdavosi iki jūsų, gyvuos ir keisis po jūsų - ir jai nebus itin svarbu, kiek pelno jūs šiandien atnešėte darbovietei. Nes galų gale šis pelnas skirtas kažkieno maloniam laiko praleidimui - kad ir tas kažkas už jūsų uždirbtus pinigus galėtų grožėtis gamta... tad kodėl jums ja nepasigrožėjus nemokamai?
Pirmadienis turi vieną gerą savybę - jis neišvengiamai baigiasi ir pereina į antradienį. Jūs pajuntate tai jau po pietų, kai prasideda antra jūsų darbo dienos pusė. Žinoma, jūs jau būnate įsitraukę į darbą. Tačiau kažkokia jūsų dalis - vidinis vaikas - nekantriai verčia jus žiūrėti į laikrodį. Kiek dar liko? Vadovo nuomone, jums būtų geriau išbūti darbe daugiau, nei reikia.
Vadovas, mat, laikosi principo „Tas, kas nori kažko pasiekti, turi dirbti fantastiškai daug". Ir šis principas iš tiesų veikia. Jį net „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari" mini. Tačiau atkreipkite dėmesį - Ferrari, kuris, žinoma, yra didelis pasiekimas automobilistui, vis vien galų gale teks parduoti. O jei įsivaizduoti, kad tu jau jį pardavei ir iš viso nepirkti?
Štai ir ateina pirmadienio vakaras. Bet jei jis praėjo kūrybiškai - tai nebuvo joks pirmadienis. Nes nėra pasaulyje jokių juodų pirmadienių, antradienių ir kitų dienų. Visa tai - fikcija, nes ir savaitės dienos, ir apskritai laikas yra mūsų proto fikcija. Yra tik nuolatinė dabartis, nes vakar diena jau praėjo, o rytojaus dar nėra. Štai ir gyvenkime toje dabartyje. Gyvenkime ir mėgaukimės. Ir spalvų tuomet atsiras daugiau.
Psichpterapeutas Olegas Lapinas, www.DELFI.lt
2008 m. kovo mėn. 17 d.
