Organizuojame ir patys vedame asmeninio tobulėjimo seminarus Lietuvoje!


Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.


Olegas Lapinas: Telefonas yra išjungtas... Ir gerai!


Pamenate, kiek buvo džiaugsmo prieš dešimt - dvylika metų atsiradus mobiliems telefonams? Kažkada juos turėdavo tik aukštieji pareigūnai. Na, ir dar specialiosios tarnybos. Manote, ši technika, atkeliavusi pas paprastus žmones - tai Dievo dovana, skirta tobulesniems žmonių ryšiams? Gal ir taip, tačiau mobiliojo telefonoprivalumai turi ir kitą pusę - tai kontrolės ir netgi agresijos įrankis.


Pamenate, kaip jūs gyvenote be mobilaus telefono?


Išeina jūsų artimas žmogus pasivaikščioti. Ir jūs jo laukiate. Nes pasitikite. O jei išvažiavo - laukiate tarpmiestinio skambučio. Jei norės atsėdėjęs eilę tarpmiestinių pasikalbėjimų punkte jums skambinti. Ir svarbiausia - visiems tai atrodo normalu!


Štai tėvai perkasi savo trečiokui sūnui mobilų telefoną. Kam? Kad atžala džiaugtųsi? Anaiptol. Tėvai daro tai tam, kad bet kokiu metu sužinotų, kur yra jų vaikas. Tai yra, kad mažiau dėl jo jaudintųsi, kad netektų fantazuoti apie visokias galimas nelaimes. Mokytojai keikiasi, kad per pamokas mokiniai su telefonais žaidžia? Nieko tokio. Vaikai ir taip dažnai nedėmesingi. Bet štai mobilus telefonas po truputį tampa kontrolės priemone. Ir ne tik kontrolės.

 

Pasirodo, ši priemonė jūsų vaikui dabar sukelia naujų, ikimobilioje eroje nebuvusių išgyvenimų, ir jis sako:


Be mobilaus telefono jaučiuosi nejaukiai.
Kai būnu įsitempęs ir nervuojuosi, atsipalaiduoju žaisdamas su telefonu;
Pavydžiu pamatęs, kad draugas turi „kietesnį" telefoną.


Tėvams mobiliojo ryšio eroje atsiranda savų konfliktų ir nerimo:
Kodėl tu neatsakinėjai į mano skambučius?!!!
Aš tau parašiau dvidešimt SMS, kur tu buvai dingęs?
Netikiu, kad telefonas išsikrovė, tu tyčia buvai jį išjungęs!


Šitie pokalbiai, be jokios abejonės, išduoda, kad santykiuose tarp tėvų ir vaikų atsirado nauja kontrolės, pasididžiavimo ir valdymo priemonė. Susilpnėjus kontrolei kyla nerimas. Nes pasitikėti, o ne valdyti ir ne kontroliuoti pavyksta toli gražu ne visiems. Ir beveik niekam nepatinka būti kontroliuojamam. Kad ir kaip jus įtikinėtų, kad tai tik emocinis prisirišimas. Na ir kas? Nenoriu būti pririštas!


Štai darbiniai skambučiai. Pabėgęs iš miesto žmogus ilsisi gamtoje. Ir štai - skambutis: „Laba diena... Atsiprašau, kad sekmadienį skambinu, bet turiu norėčiau paklausti..."


O štai vakare jūsų telefonas supypsi: jums ateina reklaminė žinutė apie vakarėlį su nuostabiu didžėjumi. Jūs keikiatės...


Kas tai, jei ne įsiveržimas į svetimą asmeninę erdvę? Kas galėjo tiek sau leisti prieš kokius penkiolika metų? Nėra žmogaus - ir nėra. Išvažiavo. O dabar - prašau: užsigeidei kito - skambini ar rašai jam žinutę. Asmeninė erdvė tapo „skylėta", pažeidžiama. Tu tapai prieinamas ne tik tiems ir tuomet, kam ir kuomet nori būti prieinamas, bet ir visiems kitiems. Ir visuomet.


Jūs pasakysite: išsijunk mobilų telefoną. Taip, tačiau atkreipkite dėmesį, kad nemažai daliai žmonių tai labai sunku padaryti. Mobilus telefonas tapo kažkuo panašiu į alkoholį „pažengusiam" alkoholikui: išgėrus didelio malonumo nėra, tačiau negerti negali. Nemaža dalis žmonių jums patvirtins, kad daug kartų ruošiasi išjungti mobilųjį, tačiau kažkaip neišjungia. Netgi kino teatre, per atostogas arba būnant pas gydytoją. Nes „maža kas, o jei kas paskambins?" Tėvai nerimauja dėl paliktų namuose vaikų, verslininkai - dėl dalykinių partnerių pasiūlymų. O jeigu?


Šis „jeigu" išduoda mūsų išnaudotojišką požiūrį į pasaulį ir vienas kitą. Mes tapome panašūs į aukso karštinės apimtus amerikiečius: na, nėra to aukso šiame upelyje, tačiau kaip čia viską mesi ir išeisi? O jeigu? Dėl visa ko paliksime telefoną įjungtą - o jei koks reikalingas auksinis žmogus mums skambins?


Tiesa, pasaulis, žmonės ir apskritai gerybės anaiptol netapo auksiniai. Mūsų vaikų, tėvų, verslo partnerių vertė anaiptol neišaugo. Mūsų SMS-ai anaiptol nepasidarė poetiškesni, todėl grožio pasaulyje negausėja. Gausėja tik labai pigių prastos kokybės moteriškų užpakalių paveiksliukų ir (ak, koks menas!) polifoninių melodijų. Ir čia galima išgirsti prieštaravimų: nepatinka - nesiųsk. Ir dar prideda: o kaip su meilės žinutėmis? Galbūt, mobilieji telefonai palengvina meilės išraišką?


Atkreipkime dėmesį į tai, kad meilė - tai nėra tekstas ir nėra veiksmas. Meilė - tai kai kas daugiau: tai visas santykis su žmogumi. Kuriame yra ne tik „tu mano ir tik mano", bet ir pagarba, ir pakantumas kitam žmogui. Ir jei SMS žinutėse jūs apipilate kitą asmenį savo epitetais: „brangusis, mylimasis, mielasis", ar tai nėra savotiškas būdas nuraminti save ir pririšti kitą?


Gali būti, kad meilė kitam asmeniui kaip tik ir pasireiškia tuo, kad jūs gerbiate jo asmeninę erdvę, nesiveržiate į ją, kol jūsų nepaprašys? O jei tos pagarbos nėra, tai gal ir jūsų meilė tampa per daug agresyvi?


Taigi, palikti žmogų ramybėje, mylėti jį suteikiant jam asmeninę erdvę - tai irgi meilės menas.


Kartais verta pabandyti išjungti mobilų telefoną. Pabandykite pasieksite savo rekordą - kiek laiko iškęsite? Man kol kas pavyko tris dienas. Pabandykite ir pastebėsite, koks yra džiaugsmas, kai tu esi tik pats su savimi. O tai - irgi Dievo dovana...

 



Olegas Lapinas

Delfi.lt

 

Grįžti

Copyright 2009-2024 Gyvenimo Guru

info@gyvenimoguru.lt 

Sprendimas:

TVS projektai - interneto svetainių  kūrimas, turinio valdymo sistemos (tvs),  dizainas, hostingas, reklama