Organizuojame ir patys vedame asmeninio tobulėjimo seminarus Lietuvoje!


Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.


Liudas Vasiliauskas: Priimti save


Liudas VasiliauskasDžiaugiuosi, kad galiu rašyti straipsnį tokiu pavadinimu. Jūsų akys bėgs eilutėmis, kurios bus apie pasitenkinimo pradžią ir pabaigą - apie savęs priėmimą (ir priėmimą apskritai). Tai, kas kiekvienam taip sava, intymu ir artima, įmanoma, bet kartais nepasiekiama.

 

Taigi praktiškai visi kažkada pradedame gyvenime susivokti, jog kažkas netenkina, ir pamažu imam pastebėti, jog viduje vyksta konfliktas. Konfliktas su savimi, konfliktas su aplinka. Bandymas save valdyti per jėgą, riejimasis mintyse su žmonėmis ar situacijomis. Pradžioje bandome laimėti, nes atrodo, jog bus kažkas geriau, ir skiriame daug jėgų išlaikyti nuostatai „aš teisus". Po visų teisumų, daug kartų atsitrenkus į liūdesį, neviltį, tuštybę, jeigu pasiseka išvengti televizoriaus ar pramogų ir pabūti tyloje - imam mąstyti „kodėl?!" Čia ir prasideda „kelionė" į ten, kur galėsi ilsėtis.

 

Ilgesnį laiką pabuvus vienam, pradeda matytis, jog visi tie dūzgimai nėra išorėje, jie tik viduje. Patys baisiausi žmonės, kuriuos sutikote; pačios maištingiausios situacijos, kurias teko išgyventi, sukasi galvoje, ir jausmai, pasirodo, yra mūsų pačių. Tai mūsų pačių pokštas sau. Dabar sėdime kėdėse ir tų žmonių nėra šalia, bet jausmai ateina kuo puikiausiai. Tuos jausmus jaučiam, juos turim, juos valdom, juos „užklijuojame" ant tų žmonių, situacijų. Atsakomybė labiausiai šokiruoja tada, kai suvoki, jog pats tarytum privertei tuos žmones taip elgtis, situacijas nutikti. Tai yra Mūsų visiška atsakomybė.

 

Taigi jeigu mes jaučiame pagarbą kitiems, tai patys savo viduje išgyvename pagarbą ir tą pačią pagarbą taikome sau. Kokią turim - tokią naudojam. Jeigu pykstame, tai išgyvename pyktį ir tą patį pyktį jaučiame (tuo pačiu metu ir vėliau) sau. Tas pats su visais pažeminimais, paaukštinimais ir likusiais jausmais. Ką dalinam kitiems, tą gauname sau. Jeigu mėgstate stalą, tai siunčiate jam „mėgimą", ir kiekvieną kartą atėjus prie stalo jis Jums „atspindi" mėgimą. Jeigu mėgstate žmogų, tai jis Jums „atspindi" Jūsų gerumą.

 

Žinodamas tai supranti, jog viskas veikia pagal dėsnį „ką duodi, tą ir gauni", ir tada norisi, jog tavo vidus būtų visiškai švarus, beribis. Norint, kad kiemas būtų visiškai tvarkingas, negali ignoruoti net pačio mažiausio numesto popierėlio. Jeigu jį paliksi, jis kris į akis. Jeigu būsi nors menkiausiai nesąžiningas prieš save ar kitus, tas nesąžiningumas įsliūkins į tavąjį kiemą ir sakys: „Prisiimk atsakomybę tik už tas dideles šiukšles, o kitas palik." Tokiu atveju vėl parklupsi.

 

Taigi pradžiai imi įnirtingai tvarkyti viską, ką palikai netvarkingai sau ir kitiems. Valai ir valai kiemelį, šluoji jį dėl savęs ir už kitus, nes nėra svetimo. Yra tik savos mintys ir savi jausmai, motyvai. Jeigu nori visiškai išsilaisvint, negali sau sakyt: „Tegul tie prasmenga, o atleisiu tik savo draugams." Kodėl? Nes tuos pačius motyvus ir jausmus, mintis naudosi sau - kaip liaudyje sako, „atsisuks prieš patį tave". Todėl priimti save - tai priimti ir kitus. Priimti kitus - tai priimti save.

 

Eiti šiuo etapu yra truputį panašu į įsivažiuojantį, lengvai fantastinį filmą. Dažnai yra sunku, bet taip pat palaiminga, nes apsivalai. Esi labai palengvėjęs, gyvenimas, atrodo, tiesiog pats sutvarko visas situacijas, nes tavasis vidus grandioziškai harmoningesnis nei anksčiau. Tuo pačiu galo tarytum nesimato, o ir matyt nesinori, nes viskas tik gerėja ir tuo mėgaujiesi. Šitame pasimėgavime esi ganėtinai aklas. Kodėl? Nes nematai, kas toks viską priima...

 

Priėmimas yra susitaikymas, blogo pabaiga ir laisvės nuo to, ką priėmei, pradžia. Mažai yra tam žodžių, nes mes, kaip civilizacija, mažai ką priimam ir tik viską bandom pakeisti. Bandom keisti save, kad būtų geriau. Patarinėjame kitiems, nes atrodo, jog, jiems pasikeitus, galėsi juos labiau priimti, mylėti ar pan. Bandom valdyti ne tik „savus", bet ir kitas šalis, gamtą. Tik kažką pakeitus, vėl NEpastebime, jog reikia dar keisti, o vėliau dar, ir taip be galo. Tas labai vargina ir visiškai neteikia ramybės.

 

Jeigu nepriimam, mes pasauliui nebyliai sakom: „Man labai nepatogu viduje, prašau, pasikeisk taip, kad man būtų patogu." Bet žmogui patogu tik tada, kai jis randa priėmimą savo viduje - centrą, kuris viską priima, atleidžia, išklauso, palaiko. Tas deimančiukas yra pas kiekvieną ir mes jo visi ieškome. Paliksiu Jums patiems pasidomėti, kas tai yra, kad būtų įdomiau.

 

Nepriėmimas ir priėmimas man panašiausias į užsispyrusį mažą vaiką, kuris sukioja savo veidą į šonus ir atsisako suvalgyti tai, ką gyvenimas duoda. Protas atsisako išsižioti ir priimti tai, ką pats sukūrė. Kartais žinai, jog pats pridirbai, bet vengi pripažinti, kad nebūtum kaltas ar išvengtum pykčio, ir tai tęsia baimės epochą. Tikriausiai visi pastebėjome, kad prisipažinti ar pripažinti yra lengva ir dažniausiai niekas mums nieko už tai nedaro, o situacija išsisprendžia. Tai yra priėmimo galia, nes priėmimas sako „taip", o nepriėmimas sako „to, kas yra - nėra, yra kitaip, negu yra".

 

Pabandykite patys prisiminti kokią nors savo situaciją ar problemą, kuri Jums nepatinka. Pajuskite, kad viduje sukiojatės į šonus ir kaip tas mažas vaikas nepriimate to, kas yra. Tiesiog pasiryžkite būti ramūs, prisiimti atsakomybę, išsižioti ir priimti. Kai nuspręsite, išsižiokite ir viduje nuoširdžiai tarkite tam reikaliukui: „Taip, gerai, tu esi." Kartokite tuos žodžius su nuoširdumu ir tikrai pajusite palengvėjimą.

 

Išties tai yra labai lengva, bet mes esame atpratę tą daryti. Su laiku ir vidinėmis praktikomis šis gebėjimas atgyja, tu priimi, pripažįsti, ir tada tau lengva. Lengva, nes priėmus nukrenta savanaudiški motyvai, kurie tampė vaiko veidą į šonus. Pranykus savanaudiškumui, iškart palengvėja. Tik klausimas, kas toks priima?


Medituojant ar šiaip susimąsčius natūraliai kils klausimai: kas toks tuos visus dalykus priima? kas toks gali priimti save? Pagalvokite. Reikia, kad būtų kažkas, kas priimtų tą „save".

 

Esu moteris, man n metų, gyvenu įdomų gyvenimą, gimiau tame mieste, turiu šias drauges, dirbu tokį darbą ir priimu save. Tai kas toks priima visą tą istoriją? Jūs ir aš turite labai panašią istoriją. Jeigu ją įmanoma priimti, tai akivaizdu, jog ji yra apie Jūsų gyvenimą, bet ne Jūs. Tai, kas toks ją priima? Kas toks viduje gali pasakyti tam „save": „gerai, tu esi"?

 

Jeigu viduje yra kažkas, kas gali priimti viską, tai reiškia, jog jis nereikalauja jokių sąlygų. Vadinasi, yra besąlygiškumas. Jeigu yra besąlygiškumas, tai jis privalo būti „be nieko", nes jis neturi sąlygų niekam. Oras - ir tas turi sąlygas, nes jis priešinasi, jeigu eini prieš vėją, ar stumia pavėjui. Vakuumas turi sąlygas, nes galime išmatuoti jo tūrį. Tai, apie ką kalbame mes, yra „niekiau" už orą ar vakuumą. Nieko absoliučiai, absoliuti tyla, absoliuti ramybė. Tik tas gali viską priimti ir tai esat Jūs! Mūsų dekoracijos triukšmingos: „aš ta, aš tas" ir t.t., bet viduje mes visada tie patys. Esmė visada ta pati. Vaikystėje ir dabar, esmėje aš toks pats. Buvo visokios istorijos, bet aš tas (-ą) pats (-i). Mes tai visi jaučiam.

 

Kaip į tą „aš" įlipti? Man geriausiai žinomas būdas - meditacija. Štai dar ką reikia suprasti:

 

Tėtis su mažu vaiku išėjo į kiemą. Vaikas įlipo į smėlio dėžę pažaisti su akmenėliais ir smėliu, statyti pilis. Tėtis labai geras, sėdi šalia ant suoliuko ir skaito didelį laikraštį ir vis kartais paklausia: „Gal jau einam?", o vaikas sako: „Oi, dar ne, dar turiu pilį pastatyti, akmenėlius pasvaidyti." Tėtis turi daug laiko, oras geras, skaityti yra ką. Vaikas ima žaisti karus, vaikiškai pyktis su kitais vaikais, o tėtis tik dirsteli per laikraščio kraštą ir nusišypso - vaikai žaidžia. Tėtis vėl ir vėl paklausia ar vaikas nori jau eiti; šis jau norėtų, bet nebesurenka savo žaislų, nebegali atsitraukti nuo „savo" pilių, todėl sako „ne". Tėčiui tinka - vaikai žaidžia. Pagaliau vaikui atsibosta, ir jis, sukaupęs dėmesį, suieško savo žaislus, palieka „savo" pilis ir sako tėčiui - einam! Tėtis paima pavargusį vaiką ant rankų ir neša namo. Abu laimingi iki ausų.

 

Taip ir mes, kaip tas tėtis su vaiku. Viduje turime didžiulį lobį (laimę), kuris mūsų laukia (tėtis), bet užsižaidžiam smėlio dėžėje (prote) su visokiom pilim ir akmenėliais (nevaldomos mintys, nuosavybės, praeities klaidos), pykstamės ar geidžiam, paleist nebesugebam prisirišimų (vaikas su ego intelektu). Tada ima labai skaudėti. Susimąstom. Susikaupiam. Prisiimam atsakomybę ir paneriam į ramybę, kuri viską priima (tėtis).

 

Kai tikrai nuoširdžiai sau pasakai, kad užteks, jogjau nori namo (ramybės ar laimės, laisvės ir pan.), tai automatiškai pradedi judėti keliu, kuris veda į pasitenkinimą. Tau pasidaro mažiau įdomūs žaislai, ima dominti esmė, pasitenkinimas, išmintis. Su pastaraisiais tu gauni viską ir nenusakomą pasitenkinimą viskuo.

 

Kelias nesibaigia taip greitai, tau reikia surankioti visus žaislus, kuriuos nežinia kur palikai, todėl, kaip vaikas su mažu ego intelektu dar kenti, bet jau žinai, kad viskas į pabaigą, jauti vis daugiau ir daugiau ramybės, ir tau ramu. Ir visgi.

 

Kuo tu dar gali būti, jeigu ne savimi? Kaip įmanoma būti ne savimi? Būk tik savimi. Bet koks noras tapti panašiu į kažką sako, jog nesi pasitenkinęs (-usi) savimi. Tau absoliučiai niekur nereikia judėti iš savęs dėl pasitenkinimo. Jeigu bandai mėgdžioti ir vis mėgdžioti kitus, tai kiek laiko tai tau pavyks daryti? Tai niekada neatves į pasitenkinimą. Ten to nėra. Be to, neįmanoma būti ne savimi. Neįmanoma niekuo tapti. Tu jau esi kažkas! Kuo tu gali tapti? Tampa protas, savybės, bet ne tu. Prisiskaitai astronomijos ir vaikštai įsivaizduodamas (-a) (!), jog esi astronomas (-ė), vėliau prisiklausai roko, tada astronomas (-ė) miršta ir gimsta rokeris (-ė). Tai dabar turi rinktis. Tu rokeris (-ė) ar astronomas (-ė)? Tai buvo tik proto formos, o ne tu.

 

Faktas tas, jog tu buvai tas (-i) pats(-i) tu visą laiką. Aš esu aš visą laiką, amžinai. Jeigu aš nesu aš visą laiką, tai ar aš tada išvis esu? Jeigu įmanoma kažkuo tapti, tai reiškia, jog vienu momentu - tu esi, o kitu momentu - nebe. Būkim savim, nes ten galim ilsėtis.



Liudas Vasiliauskas

Paieškų pabaiga!


Grįžti

Copyright 2009-2022 Gyvenimo Guru

info@gyvenimoguru.lt 

Sprendimas:

TVS projektai - interneto svetainių  kūrimas, turinio valdymo sistemos (tvs),  dizainas, hostingas, reklama