Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Asmeninė nuomonė
Pleškinant karštai vidurdienio saulei dulkėta didmiesčio gatve keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis laikydamas vadeles ėjo šalia.
Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti:
- Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas?
Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvo širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros.
Taip bekeliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai be jokių užuolankų prabilo:
- Kaip ne gėda! Mažius joja ant asilo kaip koks sultonas, o vargšas senas jo tėvas turi kulniuoti šalia.
Berniukas labai nusiminė išgirdęs tokius žodžius ir paprašė tėvo, kad tasai įsitaisytu ant asilo nugaros kartu su juo.
- Žmonės gerieji, ar matėte, dar kur nors ką nors panašaus? - pratrūko moteris su čadra. - Kaip galima taip kankinti gyvulėlį? Vargšo gyvūnėlio stuburas tuoj luš pusiau, o senis ir jauniklis, du tinginiai, sėdi ant jo tarsi jis būtų kokia sofa. Nei sąžinės, nei gėdos!
Netardami nė žodžio, sugėdinti tėvas ir sūnus nulipo nuo asiliuko. Tačiau spėjo jie padaryti tik keletą žingsnių, kai sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis:
- O kodėl jūsų asilas nieko neveikia? Jis juk visai jums jokios naudos neatneša. Bent jau vieną iš judviejų galėtų pavėžinti.
Tėvas kyštelėjo asilui gniūžtę šieno, padėjo ranką sūnui ant peties ir tarė:
- Ką mes bedarytume, viestiek atsiras kažkas, kam mūsų elgesys pasirodys nepriimtinas. Aš manau, kad mes patys turime apsispręsti, kaip mums yra geriausia elgtis vienu ar kitu atveju.
