Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Tinkamu metu ir vietoje tinkamai ištartų žodžių galia milžiniška. Tad viešai gerai mokantis kalbėti žmogus lengviau užmegs ryšį su klausytojais, bus išgirstas ir darys didesnę įtaką. Tačiau nereikia pamiršti, kad teigiamai vertinami tik tikintys savo kalba asmenys.
Kalbos apie žmogaus vertybes, siekį padėti kitiems negalima sakyti nuobodžiai, naudojant pragmatiškus argumentus.Tačiau vien tikėti savo argumentais nepakanka, reikia nepamiršti ir oratorystės technikos: nusistatyti kalbos tikslus, išsiaiškinti klausytojų lūkesčius, sudaryti tinkamą kalbos struktūrą, efektyviai panaudoti vaizdines priemones, visa tai sustiprinti įtaigia kūno kalba. „Jei asmuo turi gerą idėją, ja tiki visa širdimi ir trokšta įgyvendinti, bet nemoka jos tinkamai pateikti, kiti idėjos nesupras ir nepriims. Ir atvirkščiai, jei efektyvaus komunikavimo metodų išmokta, bet kalbama iš pareigos ar tik siekiant užsidirbti, kalba klausytojų nesudomins", - sako Valdemaras Chmielevskis, viešojo kalbėjimo treneris. Jis yra neformalios mokymo įstaigos Maskvos retorikos ir oratoriaus meistriškumo universiteto treneris licenciatas.
Būti pasakotoju
Viešo kalbėjimo subtilumų galima išmokti, tačiau mokytis yra daugiau nei domėtis teorija ar apie ją išklausyti paskaitą. Tai kaip automobilį vairuoti - iš pradžių reikia teorinių žinių, bet negalima išmokti vairuoti be praktinių užsiėmimų. Tad viešojo kalbėjimo įgūdžiams lavinti reikia pastangų ir užsispyrimo, plėsti savo galimybes.
„Viešojo kalbėjimo įgūdžius galima lavinti kasdien bendraujant: gestikuliuojant, naudojant platų intonacijų spektrą, kalbant jausmingai, darant reikšmingas pauzes, tinkamai valdant akių kontaktą", - aiškina p. Chmielevskis.
Kiekvienu atveju pranešėjas tikslą pasiekia skirtingu būdu. Tačiau Lėda Turai-Petrauskienė, mokymų trenerė, teigia, kad žmonių protus ir širdis labiau veikia istorijos nei faktų rinkiniai ar ilgi monologai, sudėtingos teorijos.
„Geros kalbos pavyzdys yra Steve'o Jobso kalba 2005 m. Stanfordo universiteto absolventams. Jis papasakojo tris istorijas: apie savo studentavimo laikotarpį, asmeninius išbandymus ir apie prasmingą gyvenimą. Jis kalbėjo kaip buvęs studentas, kad užmegztų geresnį ryšį su jais ir padrąsintų siekti jiems svarbių tikslų. Jis nedėstė teorijų, nepamokslavo, tiesiog nuoširdžiai pasidalijo išgyvenimais, kurie studentams sukėlė ir ašarų, ir įkvėpė", - aiškina p. Turai-Petrauskienė.
„Rimti" lietuviai
Ponas Chmielevskis atkreipia dėmesį, kad viešoms Lietuvos politikų ir verslininkų kalboms trūksta jausmingumo. Be to, pernelyg sureikšminamas pranešimo turinys, o kūno kalba dažnai pamirštama.
„Geras, tinkamai parengtas turinys yra savaime privalomas kriterijus kiekvienam kalbėtojui. Tačiau be to, klausytojus dar reikia įkvėpti, paskatinti. Tad vieša kalba klausytojus turi įtikinti. Bet norint sujaudinti kitą, pirma reikia tam tikrą emocinę būseną pasiekti pačiam", - kalba pašnekovas.
Kita dažnai pastebima visuotinė nepatyrusių kalbėtojų klaida - nesuformuluoti kalbos uždaviniai. Neaišku, kokių ilgalaikių tikslų kalbėtojas siekia.
„Jei oratorius neturi konkretaus kalbos tikslo, pagrindiniu uždaviniu tampa tiesiog pati kalba. Tuomet ji virsta tik užduoties atlikimu", - komentuoja p. Chmielevskis.
Be to, neretai pranešėjai Lietuvoje neužmezga ryšio su savo auditorija. Jiems svarbiau pasisakyti patiems, tačiau į klausytojų reakciją neatsižvelgiama. Dažnai pranešėjas demonstruoja savo pranašumą tam tikru klausimu ir priverčia klausytojus jaustis neišmanėliais.
„Lietuvoje politikų kalbose vyrauja kritika, kaltinimai arba atvirkščiai - dideli pažadai, demagogija. Ir verslininkams, ir politikams kalbant trūksta nuoširdumo. Ne mažiau svarbu paminėti ir kalbos kultūros klaidas. Viešą kalbą sakantys žmonės negali daryti nei gramatinių, nei kalbos vartosenos arba kirčiavimo klaidų", - atkreipia dėmesį p. Turai-Petrauskienė.
Geros kalbos receptas
Klausimai sau
- kokia proga kalbėsiu?
- kas bus mano auditorija?
- koks bus mano socialinis vaidmuo?
- ką noriu pasiekti savo kalba?
Nuo atsakymų į klausimus priklausys kalbos būdas, turinys ir pagrindinė žinia, kuri turi padaryti įtaką auditorijai. Svarbu, kad pranešėjas atkreiptų dėmesį, jog dėl asmeninių klausytojų ypatybių (požiūrio, vertybių, gyvenimo patirties, nacionalinės ir šeimos kultūros ir kt.) siunčiamo pranešimo reikšmė gali nesutapti su išgirsto ir interpretuojamo pranešimo reikšme. Tad neužtenka pagalvoti tik apie tai, ką norima pasakyti, bet svarbu bandyti įsivaizduoti, kaip kiti gali interpretuoti kalbą, ir kai tik įmanoma, reikėtų ją patikslinti, iliustruoti pavyzdžiais, vaizdo arba garso medžiaga.
Geros kalbos kriterijai
- aiški ir paprasta kalbos struktūra
- aiškus, įdomus ir aktualus kalbos turinys
- vienprasmiškas pranešimas
- pasiektas poveikis.
Geros kalbos struktūra yra paprasta, sakiniai nėra per ilgi, kad klausytojai galėtų sekti kalbos turinį bei logiką. Vartojama kalba turi būti pritaikyta auditorijai, bet turi atitikti kalbos kultūros reikalavimus. Pavyzdžiui, jeigu akademikas neatsižvelgs į auditoriją ir vartos tik sau suprantamus mokslo terminus, klausytojai negalės išlaikyti dėmesio, nes nesupras, apie ką jis kalba. Kalba bus įdomi auditorijai, jei atitiks jų poreikius ir suteiks jiems atsakymų, žinių, aktualią pridėtinę vertę.
Blogos kalbos požymiai
- monotonija
- per greitas ar lėtas kalbėjimas
- akių kontakto nebuvimas
- dviveidiškumas
- padriki sakiniai
- suvaržyta kūno kalba
- perdėtas jaudulys
- nepakankamas pasirengimas
- netinkamas vaizdinių priemonių naudojimas.
Šaltinis: Verslo žinios, 2013-03-03
http://vz.lt/archive/article/2013/3/3/ovaciju-sulaukia-tikintieji-tuo-ka-kalba