Organizuojame ir patys vedame asmeninio tobulėjimo seminarus Lietuvoje!
Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Greitasis skaitymas: Kaip visa tai įmanoma?
Kaip mes mokomės skaityti?
Kai pradedame mokytis skaityti, kiekvieną raidę suprantame atskirai. Sužinome, kokį garsą reiškia raidė „A“, raidė „B“, raidė „Z“ ir kitos. Tuomet išmokstame šias raides jungti į skiemenis. Trumpiau tariant, susipažįstame su fonetika, kalbos garsų sistema ir jų susidarymu. Vėliau mokomės skiemenis jungti į žodžius. Susipažįstame su tiesioginėmis žodžių reikšmėmis. Namas yra namas, katė yra katė, kibiras yra kibiras. Vėliau žodžius jungiame į sakinius. Sakiniais pradedame skaityti trumpas pasakas, spalvinimo knygeles ir t.t. Pastebime, jog tie patys žodžiai skirtinguose sakiniuose gali turėti skirtingas reikšmes. Žodis „žiedas“, gali reikšti gėlės žiedą, papuošalą ant piršto, žiedinę sankryžą ir t.t. Pradedame suprasti įvairias metaforas, palyginimus, paslėptas, numanomas reikšmes, plečiasi žodynas. Vyksta tiek mechaninis skaitymo greičio, tiek vis gilesnis teksto pažinimas.
Laikui bėgant mūsų skaitymas pagreitėja iki 150-350 žodžių per minutę greičio. Tai yra vidutinis skaitymo greitis, jį mes pasiekiame būdami vyresniųjų klasių moksleiviais. Ties šia fizine riba paprastai sustojame, nes tiesiog neturime žinių kaip progresuoti ir tobulėti toliau. Kalbos pažinimas tęsiasi universitete, ypač jei susipažįstame su komunikacijos dėsniais, tautosakos, psichologijos, filosofijos, filologijos studijomis. Tekstuose pradedame įžvelgti dar gilesnes prasmes, išmokstame į tekstą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Tad skaitymo įgūdžiai lavėja 2 būdais: greitėja mūsų mechaninis skaitymas ir lavėja teksto supratimo, analizavimo įgūdžiai. Pirmiausiai aptarkime kodėl sustojo mechaninio greičio progresas. Ties vidutinio greičio riba mes dažniausiai sustojame dėl paprastos fiziologinės priežasties. Akimis apimamas teksto plotas skaitant yra ribotas. Vienu metu mes gebame matyti tik 2-3 žodžius ir nežinome, kaip įveikti tą ribotumą. Jei galėtume matyti 3-6 žodžius vienu metu, mūsų tempas būtų tikrai spartesnis. Kuo daugiau teksto matoma, tuo daugiau jo suprantama. Kuomet išmokstame skaityti sakiniais, turėtume išmokti skaityti keletą sakinių iškart ir vis didesnes žodžių grupes, paragrafus, o vėliau skaityti ir visą puslapį iš karto.
Tačiau skaitymo progresas užstringa ir pagrindines priežastis įvardinčiau šias:
- Skaitymo plano nebuvimas
- Per lėtas tempas, diciplinos nebuvimas
- Nežinojimas kaip įsiminti
- Artikuliacija (skaitomų žodžių tarimas mintyse)
- Nelavinama regimoji atmintis, nelavinama reakcija, anticipacija
- Prasti skaitymo įpročiai: regresija, netinkama darbo aplinka ir skaitymo higiena
- Nemokėjimas susikaupti
- Psihologinės nuostatos: baimė perskaityti neteisingai, baimė kažką praleisti, perfekcionizmas, netikėjimas, jog galima kažką pakeisti, nenoras keisti įpročius, išeiti iš komforto zonos
- Analitinių darbo su tekstu įgūdžių stoka
Išmokome skaityti, šiek tiek progresavome ir sustojome. Manau, kad galima atlikti pirmąjį bandymą, tam, kad įvertintumėte savo dabartinį maksimalų skaitymo greitį. Siūlau pasiimti paprastą grožinės literatūros knygą ir skaityti ją pačiu didžiausiu greičiu, kokiu tik galite, vieną minutę, po to suskaičiuoti visus perskaitytus žodžius. Jei gausite rezultatą didesnį nei penki šimtai žodžių, vadinasi, esate vienas iš keturių procentų itin greitai skaitančių žmonių. Didžioji dalis turėtų gauti rezultatus mažesnius nei penki šimtai žodžių per minutę, ir tai yra normalu, nes tai yra tam tikra riba, ties kuria sustoja tradicinis skaitymas.
Nuo vaikiško skiemenavimo pereiti prie viso žodžio tarimo buvo šiek tiek keista, baisoka, reikalavo susitelkimo ir kantrybės. Jei kas auginate ikimokyklinio amžiaus vaikus arba patys prisimenate, kaip mokėtės skaityti, ko gero sutiksite su manimi, jog tai yra sudėtingas etapas. 3-7 metų amžiaus vaikui reikia nemažai laiko, kol jis išdrįsta skiemenis jungti į žodžius. Dažnai būna, jog jam pavyksta sujungti du, tris pirmus skiemenis, o likusią žodžio dalį jis bando atspėti. Viena iš baimės priežasčių ta, jog skaitydami skiemenimis ilgą žodį jo nesuprasime arba iš lėto skiemenuodami žodį sulig paskutiniu skiemeniu pamiršime koks buvo pirmasis. Mokantis greitojo skaitymo procesas yra identiškas. Vaikas nuo vienos raidės atpažinimo progresavo iki žodžių junginių, sakinių skaitymo. Jei laikysime, jog kelių žodžių junginyje yra apie 10 – 15 raidžių, tad jo gebėjimai priimti ir apdoroti informaciją padidėjo atitinkamai tiek kartų. Kaip manote, ar negalėtume įdėję laiko ir pastangų pakartoti tokį progresą? Žinoma, nedrąsu imtis daugiau nei esi įpratęs. Mokantis greitojo skaitymo kiekvieno laukia panašūs išgyvenimai. Bijome, jog skaitant didelės apimties tekstą mes pamiršime, apie ką tas tekstas vos tik baigsime jį skaityti. Tačiau tekstą mes dažniausiai pamirštame ne dėl to, jog jo yra daug, o dėl to, jog nemokame tinkamai susikaupti, tinkamai jo įsiminti ir t.t.
Vaikui reikia išugdyti palaipsniui gebėjimą priimti vis didesnius kiekius informacijos. Vaiko smegenys yra kaip indas į kurį pilama informaciją, jei indas mažos talpos, ten įpilti didesnį kiekį informacijos darosi problematiška. Talpa natūraliai kurį laiką didėja, tačiau vėliau, kaip daugelis kitų nelavinamų įgūdžių, tam tikrame etape sustoja. Vaikas mokindamasis skaityti buvo priverstas sparčiai didinti talpą, nes buvo skatinamas, žinojo, kokių rezultatų siekia ir dirbo, tol kol juos pasiekė. Tačiau jei jam tuos rezultatus pasiekus, nebuvo iškeltas naujas tikslas, jo tobulėjimas toje srityje sustojo. Taip atsitiko mums visiems. Greitasis skaitymas kelia kartelę aukštyn ir formuluoja naujus tikslus.
Mokantis greitojo skaitymo dažnai kyla klausimas, o kaip gi susiformavo šios metodikos? Kiek jos yra pagrįstos? Kada jos atsirado ir kodėl tai turėtų veikti? Pateiksiu keletą iš daugelio faktų padedančių geriau suprasti greitojo skaitymo metodikų pagrindus.
Fiziologinės mūsų galimybės
1879 metais prancūzas, akių gydytojas, profesorius Emil Javal pastebėjo, kad akis gali skaityti kelis žodžius vienu metu. Jo tyrinėjimai parodė, jog skaitymas nėra nuoseklus akių judėjimas žodžių eilute. Mes informaciją įsisaviname kuomet akys kelioms milisekundėms fragmentiškai fiksuoja vaizdus. Akių fiziologija yra tokia, jog akis nuolat fiksuoja atskirus vaizdus. Tai būtų kažkas panašaus į nuolatinį fotografavimą keičiant fotografavimo kryptį, tačiau smegenyse šie vaizdai yra apdorojami į vientisą, sklandų vaizdą. Tik statiška, fiksuota akis maždaug kelioms milisekundės dalims įsisavina informaciją. Specialiais pratimais treniruojamos akys gali šią fiksaciją padaryti ilgesnę ir jos metu įsisavinti didesnį kiekį informacijos. Vėlgi pasitelkiant fotografijos pavyzdį galima būtų prisiminti fotoaparatus su juostele ir galimybė nustatyti laiką, kiek truks vaizdo fiksacija pro trumpam atsivėrusį objektyvą. Ši fiksacija gali būti milisekundinė arba trunkanti keliolika sekundžių. Taip ir pratimų metu mokomasi ilgesnės fiksacijos. Ilgesnė fiksacija sąlygoja didesnį vizualinės informacijos pralaidumą, didesnę koncentraciją ir susikaupimą.
Tachistoskopas
Antrojo pasaulinio karo metu buvo naudojama tokia mokymo priemonė – tachistoskopas. Padėdantis karinių lėktuvų pilotams atpažinti kitų lėktuvų siluetus. Ši priemonė kelioms milisekundėms rodydavo siluetus ant didelio ekrano. Jungtinių valstijų karinės oro pajėgos, kurios taip pat dalyvavo šiuose tyrimuose, paveiksliukus pakeitė į pavienius žodžius. Per penkias šimtąsias sekundės buvo parodomi keturi žodžiai. Eksperimento dalyviai galėjo atpažinti ir suprasti žodžius. Šis eksperimentas parodė, jog praktikuojantis galima atpažinti, suprasti ir skaityti daug didesniu greičiu nei įprasta. Lietuvoje tachistoskopas buvo sukonstruotas ir naudojamas VU Biochemijos ir Biofizikos katedroje. „Biofizikos-neurokibernetikos laboratorije <…> sukūrus tachistoskopą buvo atlikti sėkmingi žmogaus regos analizatoriaus psichofizikiniai eksperimentai, leidę parodyti žmogaus aktyvaus vaizdų atpažinimo ciklinį-kvantinį procesą ir išmatuoti vienos hipotezės tikrinimo laiką.“
25 kadras
„Žmogaus akis įsimena pamatytą atvaizdą ir mato jį ir po to, kai šis yra išnykęs. Tai vadinama regos inercija. Kino projektorius būtent tuo ir naudojasi. Tarp projektoriaus objektyvo ir kino juostos sukasi propeleris. 24 kartus per sekundę jis uždaro objektyvą, kad tuo metu būtų galima persukti juostą vienu kadru toliau. Tuomet objektyvas vėl atidaromas, kad naujas kadras būtų atvaizduojamas ekrane ir t.t. Tuo metu, kai objektyvas uždengtas, žmogus toliau mato jau išnykusį vaizdą. Skirtingi žmonės turi skirtingą regos inerciją. Taip yra grynai dėl anatominių skirtumų. Vienų žmonių tinklainė vaizdą išlaiko ilgiau, kitų – trumpiau. Daugumai žmonių užtenka 24 kadrų per sekundę, kad vaizdas ekrane nemirgėtų. Tačiau yra žmonių, kurie mato mirgantį ekraną, kai juosta sukama tokiu greičiu.“ VU Matematikos ir informatikos fakultetas "Video scenos analizė" Aušra Dilijonaitė
Būtent kino projektorius derinamas kartu su tachistoskopu leido atlikti daugybę kitų papildomų eksperimentų, kurie leidžia daryti išvadas, jog net 1/25 ar 1/30 sekundės daliai patekusi į mūsų regėjimą vaizdinė-žodinė informacija gali būti pastebėta ir atpažinta. Detalės jau priklauso nuo indvidualių savybių. Regos inercija yra vienas iš dalykų su kuriuo susiduria greitojo skaitymo besimokantieji. Po skaitymo dideliu greičiu (15 000 žodžių per minutę ir daugiau) naudojant periferinį skaitymą, kartais turi praeiti šiek tiek laiko, kol informacija tampa prieinama sąmoningame lygmenyje.
Periferika
Kita fiziologinė priežastis yra mūsų periferika. Periferika – mūsų gebėjimas matyti plačiau į šonus. Su lavinama periferika mes galime vienu metu atpažinti ne 2-3 žodžius, o 7-15 ir daugiau, priklausomai nuo to kiek dirbsite. Kuo daugiau žodžių mes galime atpažinti, tuo daugiau jų galime vienu metu ir suprasti. Tai būtų kažkas panašaus į titrų skaitymą kino teatre. Mes titrų juk neskaitome taip kaip knygos. Tam nėra būtina treniruota periferika, nes atstumas iki skaitomo teksto yra sąlyginai didelis ir didžioji dalis vaizdo komfortiškai telpa į jūsų akiratį.
Vizualinė atmintis
Vizualinė atmintis yra daug geresnė nei girdimoji. Kaip jūs įsimintumėte tokią seką: O45UYT78AS89 Turite puse minutės. Kaip sekėsi? 12 ženklų peržengia mūsų smegenų galimybes išsaugoti atskirus, tarpusavyje nesusijusius informacijos vienetus. Paprastai mūsų trumpalaikė darbinė atmintis geba įsiminti 7 informacijos vienetus +- 2. Pagal tai, kaip įsimename ir atsimename informaciją, yra skirstomi trys atminties tipai.
Audialinė atmintis. Kartojate seką balsu. Tokia atmintis gan lėta. Informacija lieka ilgiau trumpalaikėje atmintyje. Greitajame skaityme tai yra vadinama artikuliacija, kuomet viską ką skaitome kartojame mintyse. Tai lėtina informacijos įsisavinimą.
Vizualinė atmintis.Bandote sukurti paveikslėlį, vaizdus. Ši atmintis leidžia prisiminti dideles informacijos apimtis. Ji greičiau patenka į ilgalaikę atmintį, nei audialinė. Vizualiai mes įsisaviname daugiau nei 90 procentų informacijos. Periferinio skaitymo tikslas vizualinius gebėjimus išnaudoti visu 100 procentu, atsisakant audialinės atmintis, kaip nereikalingo tarpininko.
Kinestetinė atmintis.Pradedate rašyti arba kurti įvairias kombinacijas. Tai pats lėčiausias įsiminimas, tačiau amžinas. Kūnas prisimena, ką lietė, jautė, kas į jį „įdėta“. Pavyzdžiu, gali neprisiminti, kaip grojamas kažkoks tavo daugybę kartų atlinktas kūrinys, bet prisėdus prie pianino, rankos pačios bėgioja klavišais.
Viena iš svarbių trumpalaikės (arba darbinės) atminties funkcijų — laikyti esminę informaciją, su kuria tuo momentu dirbate, bei leisti ją lengvai ir greitai pasiekti. Prisiminkime, jog trumpalaikė atmintis sugeba laikyti vienu metu 7 informacijos vienetus. Tačiau norint, kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį — trumpalaikėje ją reikėtų užlaikyti ne trumpiau kaip minutę.
Tad dažnai atsiminti trukdo per didelis informacijos kiekis, kuomet stengiamės įsiminti viską ką skaitome, tačiau dažnai tai įsimename tik „tam kartui“ arba kitaip tariant pasinaudojame savo trumpalaike atmintimi. Racionalaus skaitymo iškeliami klausimai, padeda viso skaitymo metu išlaikyti sutelktą dėmesį į atsakymus ir jų paiešką. Tokiu būdų klausimai/atsakymai patenka į mūsų ilgalaikę atmintį.
Nuovokumo arba anticipacijos1 lavinimas
Siu piatrmu esme yra prpaasta – lvainti jusu nuuvokoma ir geebjima taspeti ozdzius apgal kontkesta. Zodejy oisvs radies gali buti sumatsyios, musu ymegenss gan geritai apdojora iadrpkas raedis i rekisme tirunti zodi. Taip pat ir su taspraipomis. Skaittna iregtai ir jei pfrieerika nera pakanakmai islatinva, dauegli zidzou kenta lrapeisti, o tie kruiuos ampazinote yra gan apdriki ir is iprmo zvnlgsiio nrsudaeantys kzakokios prasems. Tuciaa navilant savo ounvoka rpasmes ir ttkseo idjeas srpuasti dsroai vis iengvlau ir elngviau. Taip pat kaip ir siaktyti si tkesta. Kuo daguiau kotiu tektsu sktitytumeae tuo butu langvieu ir lenivgau.
Natūraliai greitai skaitančių žmonių gebėjimų tyrimai
Evelyn Wood tyrinėjimai prasidėjo, kuomet ji parašius savo magistrinį darbą Utah universitete atidavė jį perskaityti profesoriui. Dr. C. Lowell Lees, kuris 80 puslapių darbą perskaitė per 10 minučių ir jį įvertino pažymiu. Jis jokiu specialiu būdu nesitreniravo, tačiau skaitė 2500 žodžių per minutę greičiu. T.y. maždaug 10 kartų greičiau nei įprastas vidurkis. Tuo metu greituoju skaitymu buvo laikomas skaitymas ne daugiau nei 400 žodžių per minutę greičiu. Vėliau ji pradėjo dirbti mokytoja vidurinėje mokykloje ir pastebėjo, kad dalis žmonių gali skaityti daug greičiau nei įprastai. Toliau besidomėdama šia sritimi Evelin atrado virš 100 žmonių natūraliai skaitančių nuo 1600 iki 6000 žodžių per minutę greičiu. Tuomet ji pradėjo intensyviai studijuoti kaip tie žmonės skaito, kodėl jie taip skaito ir kaip jie išmoko tai daryti. Jai pavyko išsiaiškinti kaip jie tai daro, tačiau nepavyko sužinoti, kaip to išmokstama. Daugelis natūraliai greitai skaitančių žmonių nemanė, jog jie skaito kažkaip kitaip nei kiti, jiems tai buvo tiesiog įprasta.
Ji padarė išvadas, jog jie skaito daugiau nei vieną žodį vienu metu. Žodžių visuma jiems sudaro prasmę. Jų akys juda greitai ir lengvai puslapiu žemyn. Jie pritaikydavo savo skaitymo greitį prie literatūros pobūžio ir žinojo, kaip užčiuopti paragrafo mintis bei pagrindinę teksto idėją. Skaitymo tikslas yra ne šliaužti lėtai tekstu, o pajusti ką nori pasakyti autorius.
Supratusi šias kertines prielaidas ji pati išmoko skaityti keletos tūkstančių žodžių per minutę greičiu, o vėliau išrutuliojo visą sistemą ir pradėjo mokyti kitus žmones. 1959 Utah universitete jos mokymo programa buvo patvirtinta ir išplito po visą šalį, dar vėliau ir po visą pasaulį.
Taigi specifinė akių fiziologija, mūsų periferika, anticipacijos lavinimas, vizualinės atminties galimybės ir kiti dalykai leido vystyti įvairias greitojo skaitymo teorijas ir eksperimentuoti. Greitai skaitančių žmonių įpročiai tapo pagrindine duomenų baze leidusia išsivystyti racionaliajam ir rodykliniam skaitymui. Šiuo metu greitojo skaitymo metodikos yra papildomos dešiniojo, kairiojo smegenų pusrutulių veikimo teoriją, kuomet bandoma giliau pažvelgti į pasąmonės galimybes bei mokymasi visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taikomi meditacijos pagrindai, muzikos, spalvų terapijąir t.t. Tad norint išmokti skaityti greičiau pratimų ir metodų yra tikrai pakankamai, kad kiekvienas galėtų pasirinkti pagal savo galimybes ir poreikius.
Sėkmės
Aivaras Pranarauskas
Plačiau: DVD „Greitesnis ir efektyvesnis skaitymas“
