Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Onorė de Balzakas
Onorė de Balzakas (pranc. Honoré de Balzac) – prancūzų rašytojas, novelistas, realizmo krypties pradininkas, žymiausias realistinio romano meistras Vakarų Europoje. Gimė 1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste, Prancūzijoje. Jo tėvas Bernaras Fransua Balzakas – 53 metų amžiaus buvo Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina Lora Salambjė – 32 metais jaunesnė už tėvą. Tėvai sūnų atidavė auginti žindyvei į Sen Syro kaimą prie Luaros, kur jis išbuvo 4 metus. O. Balzakas niekada nedovanojo motinai, kad ji šitaip nusišalino nuo jo: „Dėl kokios fizinės ar moralinės klaidos motina man yra taip abejinga?“
8 metų buvo atiduotas į Vandomo koledžą, 1814 m. įstojo į Tūro koledžą. Balzakas kentėjo nuo nesąmoningo motinos šykštumo: ji švaistydavo pinigus, o kasdieninėms išlaidoms skaičiuodavo kiekvieną skatiką. Vėliau jaunasis Balzakas atiduotas į Lepitro pensioną. Po to į abato Ganserio pensioną. Galiausiai 1816 m. Balzakas baigė mokslus.
Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose įstojo (tėvų pageidavimu) į Teisės fakultetą. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro kontorą, kur dirbo. Jaunuolio visai neviliojo teisininko profesija, jis geidė sėkmės, bet ją norėjo pasiekti per literatūrą. Todėl nusprendė tapti literatu. Tėvams nepatiko šis sūnaus sprendimas, bet vis dėlto davė 2 metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet jis parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis”. Deja, iš šeimos pritarimo nesulaukė.
1822 m. pradėjo meilės romaną su Lora de Berni, kuri ateityje bus jam labiausiai atsidavusi draugė ir patarėja visą gyvenimą, padėjusi susiformuoti jo literatūriniam talentui.
Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, imasi plunksnos ir parašo pirmuosius nuotykinius romanus Lordo Roonė slapyvardžiu (Onorė analogija). Dirba daug ir sunkiai: parašo po penkis – dešimt romanų per metus. Rašytojas nuolat bando savo sėkmę praturtėti: pasirašo sutartį, kad išleistų Lafonteną ir Moljerą viename tome, įsigyja spaustuvę, įsteigia raidžių liejyklą. Tačiau visi šie sumanymai žlunga. Tai priverčia jį vėl grįžti prie plunksnos. 1829 m. prasideda O. Balzako literatūrinė šlovė. Jis parašo „Šuanus” – pirmąjį romaną, įėjusį į „Žmogiškąją komediją”. Vėliau išspausdinama „Santuokos fiziologija”. Sukuria pirmas apysakas, kurios įeis į „Privataus gyvenimo scenas”. Parašo filosofinį romaną „Šagrenės oda”. 1832 m. ima susirašinėti su svetimšale. Vėliau su ja susipažįsta, tai – Evelina Hanska. Su ja susirašinės visą gyvenimą. 1850 m. jis dar vedė ją, ilgai mylėtą moterį, bet trumpai su ja pagyveno, nes jau sirgo širdies hipertrofija dėl įtempto darbo (net 16 valandų per dieną). Rašytojas mirė sulaukęs vos 51 metų.
O. Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės ligi mirties jis grūmėsi norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis.
Balzakas lankėsi Tauragėje 1843 m. spalio 10 d. Tų metų pavasarį jis buvo atplaukęs į Peterburgą pas grafienę E. Hanską, kurią ketino vesti. Taip ir nesutaręs dėl vedybų, rašytojas rudenį iškeliavo atgal Paryžiun pašto karieta pro Rygą, Tauragę – Baltijos jūra tuo metu buvo audringa ir plaukti laivu prisibijota. Rašytojas Tauragėje sustojo kaip paskutinėje RI stotyje, kur užeigos namuose parašė laišką grafienei. Tauragės kraštotyros muziejuje yra laiško kopija, gauta iš Balzako muziejaus (Paryžius).
Onorė de Balzako mintys:
- Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai. (Onorė de Balzakas)
- Dėkingumas įrodomas darbais. (Onorė de Balzakas)
- Aš sukoncentravau savo gyvenimą ne širdyje, kuri gali sudužti, ne jausmuose, kurie atbunka, bet prote, kuris nenusidėvi ir viską pakelia. (Onorė de Balzakas)
- Tas, kuris sugeba valdyti moterį, sugebės valdyti valstybę. (Onorė de Balzakas)
- Aistra prastai samprotauja. (Onorė de Balzakas)
- Prote, kaip kaimo kelyje, įsirėžusios savos provėžos. (Onorė de Balzakas)
- Žmonės bijo choleros, bet vynas už ją daug pavojingesnis. (Onorė de Balzakas)
- Visų mokslų raktas yra klaustukas. (Onorė de Balzakas)
- Netikėdamas savimi, genijum nebūsi. (Onorė de Balzakas)
- Kad nebūtum kaltas, turi tūkstantį kartų būti teisus. (Onorė de Balzakas)
- Ten, kur įsipainiojusi garbėtroška, nėra vietos nuoširdumui. (Onorė de Balzakas)
- Turėti skolų, vadinasi, šį tą jau turėti. (Onorė de Balzakas)
- Santuoka – ne tik malonumai, kurie šeimyniniame gyvenime tokie pat laikini kaip ir gyvenime apskritai; ji reikalauja vienodų polinkių, aistringo tarpusavio potraukio, charakterių panašumo – štai kas šią visuomenei būtiną nuostatą paverčia amžina problema. (Onorė de Balzakas)
- Idėjas galima nuginkluoti tik kitomis idėjomis. (Onorė de Balzakas)
- Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo ženklas. (Onorė de Balzakas)
- Išgėrę taurę malonumų iki dugno, ten randame daugiau žvyro negu perlų. (Onorė de Balzakas)
- Tas, kuris nori gerai išauklėti vaiką, pasmerktas visuomet laikytis teisingų pažiūrų. (Onorė de Balzakas)
- Norint prieiti tikslą, pirmiausia reikia eiti. (Onorė de Balzakas)
- Ilgai sergąs žmogus ima geriau nusimanyti už patį gydytoją ir perpranta savo ligą, o tai ne visada pavyksta net sąžiningam gydytojui. (Onorė de Balzakas)
- Genijus yra panašus į visus, bet niekas nėra panašus į jį. (Onorė de Balzakas)
- Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stiprus. (Onorė de Balzakas)
- Nėra didesnės kliūties geriems tarpusavio santykiams už nepasitenkinimą savimi. (Onorė de Balzakas)
- Meilė nieko neatleidžia arba atleidžia viską. (Onorė de Balzakas)
- Tiesa panaši į kartų gėrimą, nemalonaus skonio, bet užtat grąžinantį sveikatą. (Onorė de Balzakas)
- Širdis yra geriausias vadovas. (Onorė de Balzakas)
- Ten, kur visi kuproti, nuostabi figūra tampa bjauri. (Onorė de Balzakas)
- Draugystę daro neišardomą ir jos žavesį didina jausmas, kurio stinga meilei, – pasitikėjimas. (Onorė de Balzakas)
- Meilė apima visas gerąsias žmogaus savybes. (Onorė de Balzakas)
- Moteris, kuri juokiasi iš savo vyro, jo jau nebemyli. (Onorė de Balzakas)
- Kilni širdis negali būti neištikima. (Onorė de Balzakas)
