Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų raj.). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Justinas Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009).
Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994).
J. Marcinkevičiaus kūrybos ir paties jo asmens populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai įvertinti nepriklausomybės metais: 2001 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija, o taip pat ir Baltijos asamblėjos premija.
Justino Marcinkevičiaus mintys:
- Jei žmonės nebūtų saulėmis, ką reikštų viena saulė aukštai danguje. (Justinas Marcinkevičius)
- Atrandam, norim, trokštam, siekiam savo laiką ir save pralenkti, einame ne milimetrais – sieksniais, tartum karštą plieną lankstom lemtį. (Justinas Marcinkevičius)
- Lengva meluoti, kai žinai, kaip meluoti, kai tavo melas ne tik nebaudžiamas, o, priešingai, tam tikra prasme netgi skatinamas ir, kaip rodo praktika, atlyginamas. (Justinas Marcinkevičius)
- Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas. (Justinas Marcinkevičius)
- Suprasti žmogų! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save. (Justinas Marcinkevičius)
- Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas – vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu. (Justinas Marcinkevičius)
- Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuoskausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga. (Justinas Marcinkevičius)
- Suprasti žmogų, padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią, kuri slypi jame, o svarbiausia – meilę ir pagarbą į save panašiam, – toks būtų bendriausiais žodžiais mūsų uždavinys. (Justinas Marcinkevičius)
- Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei. (Justinas Marcinkevičius)
- Žmogus įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį. (Justinas Marcinkevičius)
- <...> kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis. (Justinas Marcinkevičius)
- Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom. (Justinas Marcinkevičius)
- Kova kaip tik ir yra geriausias pažinimas. Tu turi dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kovos rezultatas bus vienodas: pažinimas. (Justinas Marcinkevičius)
- Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei. (Justinas Marcinkevičius)
- Mes nė vienas nemokam būti vienas. (Justinas Marcinkevičius)
- Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti. (Justinas Marcinkevičius)
- Ryškiausias vaikystės prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus gyvenimo prasmė: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno žmogaus pašaukimas. (Justinas Marcinkevičius)
- Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm. (Justinas Marcinkevičius)
- Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų. (Justinas Marcinkevičius)
- Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga. (Justinas Marcinkevičius)
- Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais. (Justinas Marcinkevičius)
- Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą. (Justinas Marcinkevičius)
- Poezija siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį. (Justinas Marcinkevičius)
- Matyt, yra "kolektyvinė pasąmonė", kitaip kuo paaiškinsi masinės psichozės reiškinius? (Justinas Marcinkevičius)
- Yra daugybė būdų pažvelgti į žmogaus sielą: ištartas žodis, kontekstas, intonacija žvilgsnis, judesys, veido mimika... Tai tartum kalbos ženklai, kuriuos mes, deja, prastai mokam, paviršutiniškai ir blogai suprantam. (Justinas Marcinkevičius)
- Brangiai ima iš mūsų gamta už laimę žiūrėti į ją ir ją jausti: ji pasiima mus. (Justinas Marcinkevičius)
- Vienas dalykas – žinoti, kitas – gyventi. Žinoti galima daug ką, gyventi – nedaug kuo, galbūt tik kuo nors vienu. Pavyzdžiui, savo idėja. (Justinas Marcinkevičius)
- Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti. (Justinas Marcinkevičius)
- Ir šokių salėse, ir laidotuvėse — visur, kur yra žmogus, ten yra ir gyvenimas. Tik jo rūbai gali būti kitokie. (Justinas Marcinkevičius)
