Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Fiodoras Dostojevskis
Fiodoras Dostojevskis (rus. Фёдор Миха́йлович Достое́вский, – vienas žinomiausių rusų rašytojų. Gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę.
1847 metais Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raštus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus, bet staiga atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties.
1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvankumoje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau pats jis teigė, kad Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį“. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti.
1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), „Pažeminti ir nuskriaustieji“ (1861), „Užrašai iš pogrindžio“ (1864), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866).
1866 metais, stokodamas pinigų, pasirašė sutartį su vienu leidėjų: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (apie 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui romanas dar net nebuvo pradėtas; tada Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę. Sutartis buvo įvykdyta. 1867 m. jis vedė Aną Snitkiną, kuri iki pat jo mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.
Rašytojas mirė nuo plaučių ligos, kuri buvo apleista ir negydyta jau kelerius metus, nors jis dusdavo ir buvo sunku kvėpuoti, jis vis degė tyrumu, visai užmiršdamas save. Jis taip pat sirgo epilepsija, kuri gyvenimo gale vis dažniau pasikartodavo. Taip pat ligai suvešėti pagelbėjo ir skaudžios vaikų netektys bei kitų giminių mirtys. Dostojevskis užgeso Peterburge, įgijęs milžinišką autoritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros klasikas. Fiodoras Michailovičius Dostojevskis mirė 1881 m. sausio 28 d. Palaidotas 1881 m. vasario 1 d. Aleksandro Nevskio lavros Tichvino kapinėse.
Fiodoro Dostojevskio mintys:
- Aš manau, kad visi turi pamilti gyvenimą. (Fiodoras Dostojevskis)
- Vien meilės maža, ji turi pasireikšti darbais. (Fiodoras Dostojevskis)
- Kvailys, pripažinęs esąs kvailys, jau nėra kvailys. (Fiodoras Dostojevskis)
- Jei žmogus pyksta, tai dar nereiškia, kad jis blogai elgiasi. (Fiodoras Dostojevskis)
- Aš nemoku tylėti, kai manyje kalba širdis. (Fiodoras Dostojevskis)
- Veiklus žmogus jau darbo pradžioje mato tiek darbų, kad nesiskųs negaunąs darbo, o tuoj pat susiras jo pats ir bent šį tą nuveiks. (Fiodoras Dostojevskis)
- Žmogaus siela yra arena, kurioje kovoja Dievas su velniu. (Fiodoras Dostojevskis)
- Meilė tokia visagalė, kad iš pagrindų pakeičia ir mus pačius. (Fiodoras Dostojevskis)
- Kad protingai elgtumės, vien proto maža. (Fiodoras Dostojevskis)
- Koks nepakenčiamas kitą kartą yra laimingas žmogus. (Fiodoras Dostojevskis)
- Rodosi, nori išlieti visą savo širdį kitam į širdį. (Fiodoras Dostojevskis)
- Visi bijosi įžeisti savo jausmus, jei tik labai greit juos atskleis. (Fiodoras Dostojevskis)
- Humoras yra didis sąmojingumas. (Fiodoras Dostojevskis)
- Tas, kuris išgelbėjo vieną žmogų, išgelbėjo visą pasaulį. (Fiodoras Dostojevskis)
- Būti žmogumi – tai savo laimės negrįsti kitų nelaime. (Fiodoras Dostojevskis)
- Duonos riekė svetimoje rankoje visada atrodo didesnė. (Fiodoras Dostojevskis)
- Geriau dovanoti dešimčiai kaltų negu nubausti vieną nekaltą ... (Fiodoras Dostojevskis)
- Formulė „du plius du lygu penki“ yra savaip patraukli. (Fiodoras Dostojevskis)
- Buvimas su vaikais gydo sielas. (Fiodoras Dostojevskis)
- Geri žmonės nelaukia, kad jiems pirmiau gera padarytum. Jie mėgsta padėti tiems, kam to reikia. Pasaulyje yra labai daug gerų žmonių. Tik tavo nelaimė, kad tu nebuvai jų sutikęs. (Fiodoras Dostojevskis)
- Reikia pamilti gyvenimą labiau negu jo prasmę. (Fiodoras Dostojevskis)
- Rojus, sako, yra paslėptas kiekviename iš mūsų, štai jis dabar manyje yra, ir jei panorėsiu, jau rytoj jis iš tikrųjų man ateis, ir jau visam mano gyvenimui. (Fiodoras Dostojevskis)
- Žmogus gali tvirtai pasijusti, kai jis tampa visumos dalis. (Fiodoras Dostojevskis)
- Tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo. (Fiodoras Dostojevskis)
- Prasti tavo popieriai, jei nustojai suprasti ironiją, alegoriją, juokus. (Fiodoras Dostojevskis)
- Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tyliame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę, darbą, už kurį niekas nepagirs, – didvyriškumą, kurio niekas nepastebės, kuriuo niekas nesidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek išlieka žmogumi, tas tikrai yra didvyris. (Fiodoras Dostojevskis)
- Suvokti, įsijausti galima ir teisingai, ir iš karto, bet žmogumi tapti iš karto negalima, žmogų savyje reikia išugdyti. (Fiodoras Dostojevskis)
- Kas myli žmogų, tas ir jo džiaugsmą myli. (Fiodoras Dostojevskis)
- Aš negaliu įsivaizduoti, kad šautų kuomet mintis, jog nėra ko veikti. (Fiodoras Dostojevskis)
- Aš be galo mėgstu realizmą mene – realizmą, kuris, taip sakant, pakyla iki fantastikos... Kas gali būti fantastiškiau, negu tikrovė? Tai, kas žmonių daugumai fantastiška ir nepaprasta – man tėra pati tikrovės esmė... (Fiodoras Dostojevskis)
- Ir didelė nelaimė kartais baigiasi didele, nors ir nematoma laime. (Fiodoras Dostojevskis)
