Frydrichas Nyčė

Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche) - 19 a. garsus vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos" kūrėjų.

Gimė mažame miestelyje Rekene (Röcken) netoli Leipcigo, Prūsijos provincijoje. F.Nyčė lankė berniukų mokyklą ir vėliau privačią mokyklą. Vėliau studijavo Bonos universitete - filologiją.

Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės knygas, kiti jo darbai tebuvo aforizmų ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas. 1889 metais pamišimas nutraukė Nietzsches darbą. Tais metais Nietzsche dar nebuvo labai žinomas, tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas apie jį skaitė paskaitas. O kai Nietzsche po vienuolikos metų 1900 metais mirė jis jau buvo tapęs garsenybe. Jo kūriniai darė įtaką filosofams, daugelis susidomėjo jo pažiūromis ir jas perėmė. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, net ir už Vokietijos ribų. Po daugelio metų net pats Musolinis buvo didelis jo darbų gerbėjas..

Frydricho Nyčės mintys:

• Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina. (Frydrichas Nyčė)


• „Kiekviena tiesa yra paprasta.“ – Ar tai nėra dvigubas melas? (Frydrichas Nyčė)


• Žmogui privalu kurti savo dangų žemėje. (Frydrichas Nyčė)


• Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia. (Frydrichas Nyčė)


• Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu. (Frydrichas Nyčė)


• Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais. (Frydrichas Nyčė)


• Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus. (Frydrichas Nyčė)


• Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. (Frydrichas Nyčė)


• Nugalėtojai netiki atsitiktinumais. (Frydrichas Nyčė)


• Kuo aukštesnį tašką pasieksi šiandien, tuo labiau išlavinsi jėgas ir rytoj galėsi įkopti dar aukščiau. (Frydrichas Nyčė)


• Elgetų neturėtų būti. Jie neduoda ramybės nei tiems žmonėms, kurie jiems duoda išmaldos, nei tiems, kurie neduoda. (Frydrichas Nyčė)


• Žmogus kur kas noriau puola gelbėti skęstantįjį, kai greta yra bijančių rizikuoti. (Frydrichas Nyčė)


• Ne žinojimas, o širdis gali padaryti mus laimingus. (Frydrichas Nyčė)


• Daugybė žmonių laikosi pasirinkto kelio ir vos keli – tikslo. (Frydrichas Nyčė)


• Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant reikėjo žinoti prieš pradedant statybą. (Frydrichas Nyčė)


• Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti. (Frydrichas Nyčė)


• Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos. (Frydrichas Nyčė)


• Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. (Frydrichas Nyčė)


• Mano laimės formulė: vienas taip, vienas ne, tiesi linija, tikslas. (Frydrichas Nyčė)


• Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką. (Frydrichas Nyčė)


• Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės skausmo naktis nė iš tolo neprilyginama su kančiomis visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis. (Frydrichas Nyčė)


• Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti, – ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų! (Frydrichas Nyčė)


• Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. (Frydrichas Nyčė)


• Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? (Frydrichas Nyčė)


• Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. (Frydrichas Nyčė)


• Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas. (Frydrichas Nyčė)


• Už gerą ir blogą reikia atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga? (Frydrichas Nyčė)


• Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą. (Frydrichas Nyčė)


• Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, – gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. (Frydrichas Nyčė)


• Tikėjimas tiesa prasideda nuo abejojimo viskuo, kas iki šiol buvo laikoma tiesa. (Frydrichas Nyčė)


• Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant. (Frydrichas Nyčė)


• Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio. (Frydrichas Nyčė)

Grįžti

Vinių lentos

=======================