Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Vydūnas
Vydūnas - Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas), vok. Wilhelm Storost; gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.
1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.
1888–1892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.
Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.).
1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio mąsto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje.
Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.
Anksti pradėjęs aiškintis rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.
Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.
Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai. O svarbiausia Vydūnui – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Manoma, jog to sėmėsi Vedose, ir todėl kai kurie mokslininkai Vydūną tapatina su XIX–XX amžiaus Indijos mąstytojais, induizmo religijos reformatoriais (kaip Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Aurobindas Ghošas ir kt.). Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.
Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju.
Vydūno mintys:
- Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto. (Vydūnas)
- Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas. (Vydūnas)
- Tas Veikimo prasmė ir siela yra mintys, geidimai, troškimai. Iš svajonių, iš psichinių žmogaus galių gimsta tikrenybės. (Vydūnas)
- Tik jaučiantys gilią pagarbą gali priartėti prie išganymo... Iš tiesų, pagarbos kupinas žmogus yra vertas išganymo, nes jis taurus. Menkystos virpa iš baimės, o kas bijo – tas šykštus ir nemoka atverti savo sielos. (Vydūnas)
- Tik blaivi tauta gali išlikti. (Vydūnas)
- Tas, kurs myli, nieko nenori, nieko negeidžia. Jis visko turi. Mylėti yra pilniausių būdų žinoti. Ir viso gyvenimo vienybę pasiekti. (Vydūnas)
- Spindulys esti begalinės šviesos. (Vydūnas)
- Ką žmogus daro ir taria, tai visuomet apsireiškia, kas jo viduje yra. Nešvarius žodžius tegali tas vartoti, kuris viduje nešvarus. (Vydūnas)
- Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas. (Vydūnas)
- Žmogus – tai siela, turinti kūną. (Vydūnas)
- Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo. (Vydūnas)
- Jie kalba apie gyvybę ir ką ji jam teikianti. O jis pats klausosi tyli ir kenčia. Ir pats vis dar didina savo vargų kalnus. Ir vis mažiau tesįstengia ir temoka džiaugties gyvenimu. (Vydūnas)
- Ne duonos šaukia vargšai žmonės, bet žmoniškumo. (Vydūnas)
- Kad įvertintume kultūrą, būtinai reikia atsižvelgti į tai, kiek žmoniškumas, kaip veiksnys, reiškia viskam, kas žmonėms rūpi, kas yra jų darbas, visas jų gyvenimo turinys ir pagaliau jo esmė. (Vydūnas)
- Žmoniškumo galios didingumo teisė yra visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman. (Vydūnas)
- Daina, paprasta kaip lakštingalos giesmė, natūrali kaip gėlės kvepėjimas, mąsli ir jausminga, daina tyloje išskleisdavo savo sielą, jaudindavo vaikų širdis. Ji stebėtinai dera prie viso tėvynės gyvenimo skambėjimo. (Vydūnas)
- Dievas visuomet skandina tą, kuris plaukti galėdamas, neplaukia. (Vydūnas)
- Girtaudamas žmogus eina atbulyn. (Vydūnas)
- Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus. (Vydūnas)
- Gyvenimo nuoboduliu serga tik nuobodūs žmonės. (Vydūnas)
- Išmintis iš Indijos jau šimtmečius šviečia per visą žmoniją. Tiesa, dabar ji tarsi saulė už horizonto, ir jos pakilimo reikia laukti. (Vydūnas)
- Ypač daug reiškia tai, kas religijos požiūriu nuo seniausių laikų traktuojama kaip išgyvenimas žmoguje, apie jį bei visoje „čia“ – būtyje vykstančių slėpiningų vyksmų. Tai, kad dieviškumas susijęs su Motina pripažino visos žmonijos tautos. (Vydūnas)
- Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Vėl kalba žmogus apsireiškia ir žmogumi. Kalboj žmonių santykiai pasidaro regimais ir girdimais. (Vydūnas)
- Ką darai iš širdies sukelia gerą nuotaiką ir gerai pavyksta. Kas daro kitaip, tas svyruoja kelyje ir vargiai pasiekia tikslą. (Vydūnas)
- Mokytojo uždavinys kiekvienos tautos vaiką padaryti gyvybės veiksniu, kūrybos tarnu. (Vydūnas)
- Pasaulis yra pilnas taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nori pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštąją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Tik tada išnyksta ir tai, kas tarp žmonių viso piktumo ir žemumo pradžia yra. (Vydūnas)
- Sąmonė yra dvasios šviesa. (Vydūnas)
- Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje. (Vydūnas)
