Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Markas Aurelijus (Marcus Aurelius) – Romos imperatorius, karvedys, filosofas. Jis, kaip ir kiek anksčiau gyvenęs Seneka, atitiko Platono mintį: valstybę tarsi laivo vairininkas turi valdyti valstybininkas arba filosofas. Markas Aurelijus buvo vienintelis kilmingų romiečių šeimos, senos plebėjų giminės palikuonis. Tėvas pretorius Markas Anijus Veras iš Ispanijos mirė anksti, motina Domicija Liucila, kilusi iš turtingos konsulo šeimos, buvo žymi ir garbinga moteris. Markas Aurelijus mini, kad iš tėvo išmoko „vyriškumo be puikybės“.
Markas Aurelijus anksti patraukė imperatoriaus Hadriano dėmesį, kuris meiliai jį pravardžiavo verissimus, „teisingiausias“. Aurelijus jau tuomet garsėjo išsilavinimu: kaip ir Platonas, pradėjęs nuo retorikos studijų, gerai susipažino su graikų ir lotynų kalbų gramatika, teise, mokėsi piešimo, vėliau atsidėjo filosofijai, klausė filosofo Kvinto Junijaus Rustiko paskaitų, jo paskatintas pradėjo studijuoti filosofus stoikus, ypač Epiktetą. Meilę filosofijai patvirtina Marko Aurelijaus lotyniškai surašyti laiškai mokytojui, žymiam to meto retoriui Markui Kornelijui Frontonui.
Iki šiol Marko Aurelijaus atminimą Romoje padeda išsaugoti jo kolona, pastatyta jo sėkmingoms kovoms su germanais ir sarmatais atminti. Imperatoriui mirus atrandami jo užrašai graikų kalba Sau pačiam (lot. Ad se ipsum), kurie vėliau buvo sudėti į 12 knygų. Šios užrašus Markas Aurelijus rašė paskutiniais savo gyvenimo metais, daugiausia karo stovyklose, itin nepalankiomis aplinkybėmis. Jose taupia aforizmų forma sudėstomos iš stoicizmo filosofijos išaugusios mintys. Užrašuose daug savistabos, jie rašomi kaip paguoda ir atspara nelengvu metu stovint prie visos imperijos vairo. Sau pačiam – tai vienatvės ir didvyriškų pastangų ją įveikti vaisius, užrašai patraukia ne tiek juose reiškiamų tiek minčių originalumu, kiek stipria įtaiga. Iki šiol žodį „stojiškas“ didele dalimi suvokiame taip, kaip jis gali būti išskaitytas Marko Aurelijaus tekstuose, – alsuojantis tvirtybe, ištverme, neprarandantis dvasinės pusiausvyros tiek džiaugsme, tiek varge. Kartais manoma, kad užrašai Sau pačiam – tai medžiaga stambesniam veikalui, nespėtam parašyti dėl autoriaus mirties, kartais – kad tai asmeniniai monologai, surašyti nemigo valandomis Dunojaus žygių metu ir skirti tik sau pačiam kaip apmąstymų išvados. Tekste neretai pykstama ant savęs už silpnumą pasidavus vaizduotei ir vidiniams impulsams, kurie veda klystkeliais. Nuolat kyla įtampa tarp to, kas turėtų valdyti žmogų: ar klausyti jausmų ir širdies, ar vadovautis šaltu ir viską apskaičiuojančiu protu? Žmogaus dvasios polėkis susiduria su jį varžančiomis ir neleidžiančiomis nukrypti į kraštutinumus ribomis – apie tai kalba Markas Aurelijus, mokantis gyventi santarvėje su savimi. „Lygiai taip pat kaip pykčio reikia vengti ir pataikauti žmonėms: ir viena, ir kita yra antivisuomeniška ir žalinga“, „Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas“, – sako Markas Aurelijus.
Be to, filosofas moko, kad apskritai prigimtiniuose dalykuose nėra nieko atstumiančio, kartais pakanka tiesiog geriau įsižiūrėti. „Net ir tai, kas pagal prigimtį sukurtuose daiktuose atsirado vėliau, yra savaip gražu ir patrauklu. Antai iškeptos duonos pluta vietomis sutrūkinėjusi, ir nors tie sutrūkimai neįėjo į kepėjo sumanymą, jie daro duoną patrauklią ir žadina apetitą. Ir figmedžio vaisiai prinokę susproginėja. Ir pernokusios alyvos, kai jos jau beveik pradeda pūti, įgauna savotiško grožio. Nulinkusios varpos, gauruoti liūto antakiai, putos, trykštančios iš šerno nasrų, ir daugelis kitų dalykų, kurie patys savaime negražūs, tampa gražūs ir patrauklūs, kai jie pritampa prie to, kas sukurta pagal prigimtį, ir puošia tai“ – subtiliai įžvelgia grožį bjaurume Markas Aurelijus.
Marko Aurelijaus mintys: